Dvasinė patirtis ir psichologija

Knygoje psichologijos profesorius kunigas jėzuitas J.-F. Catalanas nagrinėja tikėjimo kelyje dažniausiai pasitaikančias psichologines problemas ir atskleidžia dvasinio gyvenimo pavojus, siekdamas padėti išsivaduoti iš ydingų dvasinio vadovavimo ir pamaldumo formų. Kas yra tas susitikimas su Dievu, tas Dvasios patyrimas, šventybės pajauta? Kur yra "tikrasis" Dievas ir kur visame tame yra Jėzus Kristus? Su kokia tikrove susitinkame maldoje ir ko galime iš jos tikėtis? Kodėl tenka jaustis kaltam ir iš kur kyla tas neaiškus nepatogumo jausmas, kai mums kalbama apie nuodėmę? Kokio išgydimo galime tikėtis iš to Dievo, kurį mes skelbiame Išgelbėtoju? Kokio tobulumo turime siekti? Kiek tame yra narciziškumo? Kokio pobūdžio atsižadėjimo reikalauja tobulumo siekimas? Ar krikščionis būtinai turi būti visiškai subalansuota būtybė? Kokie žmogiškieji faktoriai veikia dvasinį palydėjimą? ir pan. Kas išdrįstų teigti, kad mokslai, tyrinėjantys žmogų, ir būtent psichologija apie visa tai neturi ko pasakyti?