Kiek sveria siela

Sielos neturi tas, kuris nieko nemyli.

Kiek sveria siela? Ar tai svarbu? Svarbiausia turėti sielą, teigia gydytoja ir publicistė Filomena Taunytė, o kad ji neapsunktų, būtina žinoti, kas privalu vaikystėje, kas senatvėje, kaip turėtų elgtis bręstantis ar brandus žmogus. Kiekvienam amžiui savos prievolės. Vaikystėje – mokytis ir klausyti vyresniųjų, jaunystėje – tramdyti geismus ir norus, brandžiame amžiuje – būti teisingam, senatvėje – pamokyti kitus, mirštant – dėl nieko nesigailėti.

„Jeigu norime laimės, – rašo Filomena Taunytė, – privalome paisyti per tūkstančius metų patikrintų pamokymų. Deja, mums nesiseka. Gausėja nesimokančių, neklausančių vaikų, netramdančių geismų ir noro greitai praturtėti jaunuolių, subrendėliai užmiršta teisingumą, seneliai tyli, nes net vaikai neleidžia jiems išsižioti, o kitų amžiaus grupių žmonės stengiasi juos paversti kvailiais.“

Ir šioje pamėgtos autorės knygoje rasite būrį spalvingų jau pažįstamų ir naujų personažų, kuriuos kurdama ji analizuoja keturis žmogaus gyvenimo tarpsnius, per kiekvieną jų žmogui tenkančius išbandymus, pastebi sielos bei kūno ligų apraiškas ir nustato jų priežastis. Gydyti ligas Filomena Taunytė siūlo tuo, „ką per amžius sukaupė liaudies išmintis, geriausia – mūsų liaudies, nes kiekviena tauta turi savą etnokultūrą“.

Autorė šmaikščiai ir kandžiai aprašo savo bandymus rasti idealų žmogų, pavyzdį, kuriuo galėtų sekti jaunimas, ir, beveik praradusi viltį, pagaliau jį randa.