Kaip tu?

Šie pasakojimai – lyg dokumentiniai filmai popieriuje: atviri, nepagražinti, kertantys tiesiai į saulės rezginį. Tai istorijos moterų, kariaujančių kasdienybės karus.

Palaidoti vaiką, ištekėti už neįgalaus vyro, užstrigti aplinkoje, kur dugnas čia pat, keliskart atsidurti ant mirties slenksčio ir įveikti ligas... 10 stiprių moterų sugebėjo išbristi iš kančios, liūdesio, nusivylimo. Vėl spinduliuoti džiaugsmą, su begaliniu troškimu vėl laikytis gyvenimo – iš pradžių kaip plono siūlo, paskui kaip tvirto lyno. 10 drąsių moterų, neslepiančių nei pavardės, nei veido, atvirai pasakoja apie savo kelią iš tamsos į šviesą. Ir jų istorijos gali būti geriausi vaistai dar besikapanojantiems prieblandoje, išgyvenantiems netektis ir sunkumus. Juk kas gali įkvėpti labiau nei istorija žmogaus, kuriam buvo šimtą kartų blogiau – ir kuris netapo aplinkybių auka.

Kiekvieną įstoriją lydi jautrūs fotografės Enrikos Samulionytės kurti portretai, kuriose knygos herojės tokios pat atviros – be grimo ir dirbtinių šviesų.

„Ką daryti, kai drasko beviltiškumo jausmas, kai gniaužia pyktis ir baimė, kai nežinai, koks bus rytojus? Kai jauti, kad karas paliečia visus, ir kai draugei, švenčiančiai gimtadienį, pirmiausia palinki taikos? Ką daryti, kai patenki į likimo mėsmalę?

Kiekvienas ieško savų receptų, tačiau daug metų dirbdama žurnaliste ir klausydamasi žmonių istorijų supratau, kad labiausiai įkvepia ne teoriniai pakoučinimai, o tikros patirtys. Nuogos, neišdailintos, be gražaus, pavyzdingo gyvenimo filtrų. Sutikit – mes pasiilgome tikrumo pasaulyje, kuriame lengviau nueiti į nuglaistytą iki blizgesio instagramą nei su draugu kavos.
Šioje knygoje – autentiškos, kvapą gniaužiančios moterų istorijos, kurioms papasakoti reikėjo daug drąsos. Jos pasiryžo ir dėl kitų likimo sesių – norėdamos padrąsinti ir įkvėpti. Nors vaikystėje dažnai girdėjo: „Neišsišok!", „Kam tau to reikia?", „Ką žmonės pasakys?", jos užaugo ir tai jų nebeveikia! Jos išdrįso, o drąsa išlaisvina!" – DOVILĖ ŠTUIKIENĖ, knygos autorė.

„Mūsų visuomenė vis dar uždara, atsargi, susvetimėjusi – visai nenuostabu, nes jos istorija pilna negydytų traumų. Bet mes galime sveikti – ir sveikstame. Visų pirma rizikuodami atsiverti vienas kitam. Knygos herojai gyvi ir gyvena tarp mūsų, jie susimauna, juos daužo likimas, jie kenčia, tveria, o apie tai kalba paprastai, netaisyklingai ir keikiasi iš širdies. Tose istorijose nėra nieko apdoroto, išgalvoto, tai ne interviu su žmonėmis, kurių ne tik namai, bet ir vidus rodomi tvarkingai išsiurbliuoti. Mus įkvepia geri pavyzdžiai, o herojų stiprybe galima užsikrėsti!" – Rūta Klišytė, psichologė.