Šiuolaikinis žmogus supranta naujovės pažadą; tai kartu yra pažadas amžinos prigimties ir naujo įstatymo, - prigimties, kuri galiausiai yra pati savimi, tiktai pati savimi, - ir įstatymo, kuris yra veiksmingas ir paklusnus jos įrankis. Naujovės pažadas yra to, kas sena, - senosios prigimties ir senojo įstatymo - apkaltinimas, senosios prigimties todėl, kad ją yra pakeitęs ir sudarkęs senasis įstatymas, o senojo įstatymo todėl, kad jis yra grynas prigimties neigimas arba slopinimas. Šiuolaikinis žmogus nesiliauja interpretavęs savo praeitį... Ji niekada nepraeina visiškai, ji tebėra dabartyje; pasaulis turėtų būti - jis bus! - laisvas prigimties būvis; jis buvo ir tebėra įstatymas, priešingas prigimčiai.