Noriu Nobelio

Ši knyga neįprasta - vienus ji prajuokins, kitus papiktins, vieni džiaugsis jos pasirodymu, kiti priekaištaus, kad visa tai yra spausdinama
Dvi gimnazistės pakaitomis rašo dienoraštį apie savo gyvenimą mokykloje, namuose, apie draugus, apie nekantrų norą sulaukti aštuoniolikos metų, apie gyvenimo prasmę ir beprasmybes.
Jaunąjį skaitytoją knyga kviečia diskutuoti, vyresnįjį -pirmiausia tėvus ir mokytojus -susimąstyti. Nejaugi pyksi už skaudų, tačiau tikrai atvirą žodį. Nemaža strėlių dienoraštyje laidoma mokytojams lituanistams, bet aš juos nuoširdžiai sveikinu - dienoraščio tekstas rašytas be juodraščių, beveik be taisymų, leidykloje jis tik truputėlį paredaguotas netgi nesiekiant stilistiškai sušukuoti .
Taigi literatūros pamokos nenuėjo veltui merginos moka pasakoti, rašo visai sklandžiai. O svarbiausia - jos laisvos drąsiai reiškia savo nuomonę, nebijo būti atviros. Reikėtų padėkoti ir tikybos mokytojui, kuris paskatino merginas tęsti dienoraštį ir maloniai sutiko parašyti knygai įvadinį žodį.