Odilė, arba Oro uostų vienatvė

Galvoju, kad norėčiau sugrįžti į Odilės aprašytus laikus, kai drovumo buvo daugiau nei įžūlumo, nuoširdumo – daugiau nei cinizmo, abejonių, dvejonių – daugiau nei beatodairiško pasitikėjimo savimi, kai viskas, bent skaitant Odilės apsakymą, rodosi, buvo truputį trapiau, dužliau, subtiliau, tai kas, kad galbūt truputį liūdniau.

Apie tai, ką bijome išgyventi, kas visada šalia. Kieno akivaizdoje visi esame vaikai, nepaisant amžiaus ir patirties. Kas leidžia išsiskleisti laikinam kasdienybės grožiui. Apie tai yra šis švelnių atspalvių virpantis romanas, parašytas Valdo Papievio, Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio, Lietuvoje skaitomo ir premijomis įvertinto rašytojo.

Odilė – elegantiška devyniasdešimtmetė paryžietė, petite dame, žinanti, „ką reiškia senti, bet nežinanti, ką reiškia suaugti“. Pasakotojas – ilgametis jos palėpės Paryžiaus centre nuomininkas, kasdienis lankytojas ir palydovas. Priverstas prisitaikyti prie Odilės ritmo, pamažu įsukamas į jos pasaulį, dvelkiantį prustiškąja belle époque. Iš jos manierų, kasdienių ritualų, aplinkos žmonių ir daiktų, iš jos jaunystėje rašyto apsakymo srūva praėjęs laikas, nejučia persmelkiantis pasakotojo dabartį ir ateitį.

Bartė Kuo

Galime dėkoti elegantiškam rašytojo stiliui, kurį nuolat mini kritikai, bet šioje knygoje autorius parodė gerokai daugiau. Romano apie Paryžių ir Odilę skaitytojų laukia neeilinis skaitymo malonumas, kurį Roland’as Barthes’as vadino jouissance.

Violeta Kelertienė