Pagrindinis šio kūrinio tikslas - žadinti gėrį ir suvokimą, kad pasaulį galima pakeisti, tiksliau, išgelbėti, tik visokeriopai skatinant tai, kas gera. Tam tikra prasme ši knyga labai ekologiška, jeigu ekologija laikysime ne tik gamtos apsaugą, bet ir dvasinių vertybių puoselėjimą. Štai ką apie tai sako pagrindinė knygos herojė Triakytė: Reikėtų, kad geri žmonės vieni kitiems dažniau siųstų šviesias mintis ir karščiau linkėtų gero, kad gerų minčių būtų bent jau tiek, kiek ir blogų. Tada mes galėtume tas geras mintis dar labiau stiprinti ir skleisti, ir jos tikrai persvertų į mūsų pusę.
Didelė šiuolaikinės literatūros dalis siūlo, net bruka mums per jėgą tik neigiamą požiūrį į žmonijos ir pasaulio problemas. Jos autoriai nemato išeities, ir visi jų lūkesčiai bei mintys grėslūs. Mūsų laimei, ši knyga ne tokia ir todėl labai vertinga. Ji nuoširdžiai domisi gyvenimu (kuo gi, jei ne gyvenimu literatūra ir turėtų domėtis?), tačiau autorės mintys persmelktos viltimi, ta neįkainuojama viltimi, kuri taip retai aptinkama šiuolaikinių rašytojų kūriniuose.
Autorė gražiai apibūdina, kad knyga skirta suaugusiems, kurie jaučiasi dar vaikai, ir vaikams- suaugusiems vaikams. Pasakų knyga pirmiausia, žinoma, skirta vaikams, tačiau išvadų, pamokymų bei apmąstymų gilumu ir grožiu ji neabejotinai patrauks ir suaugusį skaitytoją. Antuano de Sent Egziuperi Mažąjį princą irgi skaito visų kartų žmonės.
Ši knyga praturtino kroatų literatūrą retu, skaitytojų amžiumi neapribotu kūriniu. Jeigu žmogaus dvasia gyvybinga ir smalsi, knygą pamėgęs dešimtmetis ją mielai paims į rankas ir sulaukęs jau šeštos ar net septintos dešimties.