Vidinis getas

„Vidinis getas" – tikra autoriaus senelio gyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip motinos laiškai sūnui, keliavę iš Varšuvos geto į naująjį jo gyvenimą Buenos Airėse, paskandino jauną vyrą kaltėje, bejėgiškume ir tyloje.

„Prieš dvidešimt penkerius metus pradėjau rašyti šią knygą norėdamas išsivaduoti iš tylos, kuri mane slėgė nuo pat gimimo."

Net nežinau, ar iš tiesų įmanoma šnekėtis apie holokaustą. Mano senelis nepajėgė. Žodžių , kuriais galėčiau pasakyti visa tai, ką jis užrakino beribėje tyloje, ieškojau ne tik norėdamas numalšinti jo skausmą, ir ne dėl to, kad norėčiau sau ir kitiems apie jį priminti. Atvirkščiai, suteikdamas šiam skausmui žodžius norėjau pagaliau nustumti jį į užmarštį.

Išsigelbėjimas nuo holokausto gali tapti sunkesne bausme nei mirtis – tai liudija autoriaus senelio gyvenimas. Trečiajame dešimtmetyje Lenkijos žydas Visentė Rozenbergas neatsigręždamas paliko tėvus, seserį ir brolį, kad pradėtų naują gyvenimą Buenos Airėse. Ten jis vedė nuostabią merginą, susilaukė vaikų ir tvarkėsi savo baldų parduotuvėje, stengdamasis kuo labiau atsiriboti nuo Lenkijoje likusios šeimos. Tik motina nenustojo rašiusi jam apie kasdienį badą, šaltį ir baimę, kurie galiausiai baigėsi masinėmis žudynėmis visoje Europoje. Kai Visentė pagaliau susivokė, kas iš ties dedasi jo gimtinėje, buvo per vėlu – motinos laiškų daugiau nebegavo.