Naująją Juliaus Kelero knygą galima priskirti regioninei poezijai – bet toks priskyrimas susiaurintų jos žanrą. Tai knyga apie negrąžinamas, bet ir neprarastas vaikystės vasaras, „peizažus, tapusius natiurmortais“, apie šeimos ir namų istoriją, kurios horizonte visada iškyla kapai. Susiduria artimieji ir tolimieji, esantys ir nebesantys, šventieji ir angelai - bet, autoriaus žodžiais tariant, be „jokios perdėtos metafizikos“. Svarbiausia knygoje turbūt yra intymaus, nutrūkstančio pašnekesio intonacija, nuolat grįžtą leitmotyvai, tikslios detalės ir topografinės nuorodos, kurios paverčia ją atminties švente.
Tomas Venclova, poetas, vertėjas