Prozaco karta

„Prozaco karta“ (1994), tapusi kultine knyga ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, pasakoja apie didžiulę tuštumą, kurioje atsidūrė jauni amerikiečiai, užaugę „gėlių vaikų“ šeimose. Knygos herojė Elizabeth, užklupta depresijos, lankosi pas psichiatrus, vartoja vaistus, o galiausiai bando nusižudyti.

Ar Prozacas, antidepresantas, taps išsigelbėjimu milijonams nevilties kamuojamų žmonių?
„Taigi: esu iš Niujorko, mano mama – viduriniosios klasės žydė, o tėvas kilęs iš baltųjų sluoksnių dugno; jie išsiskyrė, kai man buvo dveji, mama visą laiką buvo bedarbė, o tėvas nepadėjo ar beveik nepadėjo manęs auginti; mums visada viskam trūkdavo pinigų ir, kiek prisimenu, mano vaikystė buvo ištisas paramų ar specialių nuolaidų sūkurys.“

Taip apie save kalba Elizabeth Wurtzel, 32 metų dviejų knygų – „Prozaco karta“ ir „Kalė“ (1998) – autorė. Pasaulyje, kuriame nebeliko nieko pastovaus, žmonių santykiai per daug trapūs, kad būtų ilgalaikiai, intymumas yra tik iliuzija, o seksas gali atnešti mirtį, labai sunku susikurti savo identitetą, leidžiantį išgyventi. Elizabeth slapstėsi nuo klasės draugų, pjaustėsi kojas, lankėsi pas psichiatrus, vartojo vaistus, o galiausiai bandė nusižudyti. Ar Prozacas taps išsigelbėjimu jai ir 6 milijonams jį vartojančių žmonių?

„Prozaco karta“ tęsia amerikiečių depresijos literatūros tradiciją – po J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir S. Plath. „Stiklo gaubto“.