Nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio ypatingai dažnai analizuojamas ir aptariamas socialinių paslaugų kokybės viešajame sektoriuje klausimas. Tam turėjo reikšmės visa eilė aplinkybių ir veiksnių, susijusių tiek su žmogaus ir piliečio teisių užtikrinimo siekiais, paslaugų vartotojų interesų atstovavimu, mišrios paslaugų rinkos kūrimo tendencijomis, visuotinės kokybės vadybos principų perkėlimu ir taikymu viešajame sektoriuje.
Vienas iš patikimų būdų paslaugų kokybei užtikrinti yra paslaugų standartizavimas, t. y. tam tikrų privalomų (įstatymiškai įtvirtintų) reikalavimų paslaugų kokybei taikymas. Poreikį parengti ir taikyti socialinių paslaugų standartus lemia tiek paslaugų sistemos orientacija į geresnį kliento poreikių tenkinimą, tiek su tuo susijęs siekimas racionalizuoti paslaugų organizavimo struktūrą, o kartu ir paslaugų teikimo kaštus, galimybė diferencijuoti paslaugos kainą, pagaliau - platesnis nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į paslaugų teikimo procesą. Tuo būdu galime išskirti du pagrindinius socialinių paslaugų normų taikymo tikslus. Pirmasis užtikrinti kokybiškas paslaugas klientui (socialinės rizikos vaikas), apginti jo teises ir interesus. Antrasis sudaryti palankesnes prielaidas mišria globos ekonomika pagrįstai paslaugų rinkai atsirasti.