Daugybė ekspertų tvirtina, kad bet kuris žmogus, panūdęs išlavinti įgūdį, išmokti groti instrumentu ar tapti tam tikros srities lyderiu, privalo anksti pradėti, smarkiai susitelkti ir sukaupti kaip įmanoma daugiau sąmoningos praktikos valandų. Jeigu paviršutiniškai domėsis ar atidėlios, tai niekada nepasivys žmonių, kurių startas buvo ankstyvas. Tačiau atidesnis žvilgsnis į tyrimus, nagrinėjančius pačius rezultatyviausius pasaulio žmones – nuo profesionalių sportininkų iki Nobelio premijos laureatų – parodo, kad ankstyva specializacija – tai ne taisyklė, bet išimtis.
Davidas Epsteinas ištyrė pasaulyje didžiausią sėkmę pasiekusius sportininkus, menininkus, muzikantus, išradėjus, prognozuotojus ir mokslininkus. Jis atrado, kad daugumoje sričių – ypač sudėtingose ir neprognozuojamose srityse – geriau pasirengę laimėti yra būtent universalai, o ne specialistai. Universalai dažnai atranda savo kelią vėlai, nes žongliruoja daugeliu interesų, užuot susitelkę į vieną. Jie taip pat kūrybingesni, guvesni ir geba geriau susieti dalykus nei jų siauresnės specializacijos kolegos.
Provokuojančios, kruopščiai parašytos ir prikaustančios, „Žmogaus ribos“ pateikia neatremiamų argumentų už aktyvų neefektyvumo puoselėjimą. Neišlaikyti testo – tai geriausias būdas mokytis. Žmonės, dažnai keičiantys veiklas, galiausiai išplėtoja daugiausia pasitenkinimo teikiančias karjeras. Įtakingiausi išradėjai dirba keliose srityse, užuot gilinę vienos kurios nors srities žinias. Tuo pat metu, kai ekspertai izoliuojasi, o kompiuteriai įvaldo vis daugiau įgūdžių, kadaise rezervuotų tik itin susitelkusiems žmonėms, plačiai mąstantys ir įvairias patirtis bei perspektyvas apimantys universalai vis labiau klesti.