Mieli mokytojai, mokiniai,
kad įsiklausytum, turi stabtelėti, užgniaužti norą ką nors išsakyti ir valandėlę pabūti tyliai. Kad ką nors atrastum, turi ieškoti – skirti laiko, pastangų, turi būti kantrus ir atkaklus. To prireikė ir kelyje, kuriuo ėjome kartu. Tikiu, kad tie, kurie buvo kantrūs, patyrė ne vieną praregėjimo akimirką, kai nutolsta tai, kas laikina, ir ūmai, lyg saulei švystelėjus pro debesį, išvysti tai, kas yra anapus laiko ribos… Tekstuose, kuriuos netrukus skaitysite, irgi rašoma apie tai: daugelis jų sukurti sovietmečiu, o atsako į klausimus, kuriuos keliame šiandien. Juk tie klausimai nepavaldūs nei laikmečiui, nei to laikmečio ženklams. Taip nepaklūsta laikui ir grožis, tiesa, dora.
Smagu, kad buvote ir esate kartu. Ačiū visiems Jums. Linkiu atrasti, pamilti ir saugoti tai, kas tikra. Taip pat dėkoju tiems, kurių talentas ir geranoriškumas padėjo šiam leidiniui išvysti dienos šviesą – leidėjui J. Babeckui, recenzentėms Jūratei Slavinienei ir Audronei Kondrotienei. Ir, žinoma, žmonėms, kurie buvo šalia ir padėjo – mamai, sūnui Audriui, kolegėms. Jūs visi – puiki mano komanda.