Čia ir yra fotografijos magija. Galima ginčytis valandų valandas – menas tai ar ne menas? Žmogaus kūrybos čia lyg ir nėra. Tačiau tai pirmas apgaulingas žvilgsnis. Niekada jūs, nuėję vieną kartą, nepastebėsite to, ką matote šiose nuotraukose. Šalia kalno slūgsantys rieduliai nuolat keičiasi: vieni pasislepia jūroje, kiti išeina į sausumą, dar kiti apauga barzdomis, po to tas barzdas nusiskuta. Tiesiog – Gyvieji akmenys! Algirdas tai regi. Jis intuityviai jaučia, kada atlėkęs prie kalno ras mažą stebukliuką. Randa jų daug, tiesiog neįtikėtinai daug. Tiesą sakant, kai žinai, kiek dienų, kiek savaičių, kiek mėnesių, kiek metų fotografas išgyveno čia, viskas darosi įtikėtina. Kiek jis pragulėjo jūroje, prabraidė tarp slidžių akmenų, vasarą ir žiemą meditavo žiūrėdamas į paprasčiausią akmenį! Visa tai sužinojęs, įtiki tais nematomais vaizdais.