Tuštėjimas - Vanishing

Su autografu.

Menotyrininkė A.Naršytė albumo įžanginiame tekste rašo: „Kai pirmą kartą pamačiau Vytauto Pletkaus fotografijas, nustebino jų ypatinga laikysena – tai, kad pažįstamą lietuviškos fotografijos peizažą jis taip nuosekliai padengė kartėliu. Tarsi žiūrėdamas į tą pačią (kaip mano) tikrovę, matytų, jog ji jau iš anksto sugriuvusi, jog vaizdingosios pievos yra tik priedanga, iliuzijos kilimas ant rėkiančios skylės, iš kurios tegali išdygti apanglėję betoniniai stulpai ir surūdiję gelžgaliai. Šateikiuose šalia užrakintų durų nuo pjedestalo nukritęs akmeninis liūtas kaulėja lyg šliogeriško niekio įrodymas. Šlapioje Pakalniškių garažų gatvėje slankioja nuo grandinių nutrūkę šunys, tarsi žmones jau būtų ištikusi apokalipsė. Net ir gražiajame Ąžuolyne Pletkus randa permirkusių, apvyniotų plėvėmis ir vėjo išpakuotų baldų „saloną“. Viskas atrodo taip, tarsi kadaise kruopščiai statytą civilizaciją būtų apleidę šeimininkai ir dabar po griuvėsius tik bastosi beviečiai vergai, kurie šiukšliadėžėse susiranda kažką paėsti ir abejingai spokso į juos fotografuojantį ateivį. Čia niekas nebendrauja, niekas neberašo laiškų. Iš nebereikalingų pašto dėžučių gerklių byra tik reklaminiai pranešimai – netikros meilės prisipažinimai. Peržiūrėjusi fotografijas, jaučiausi taip, lyg Pletkus būtų nubraukęs mano susikurtą pozityvų tikrovės apvalkalą ir parodęs: štai jis, tikrasis Lietuvos vaizdas. Skaudžiai ir neatšaukiamai.“.