Viena žiema šiaurėje su šunimis

Kiek lietuvių yra vairavę Šiaurėje šunų kinkinius? Ne valandą ar dvi, o pusę metų? Kiek lietuvių yra gyvenę už poliarinio rato, kas rytą šėrę daugiau nei šimtą Aliaskos haskių, o vakare grandę nuo barzdos šerkšną? Ir kiek lietuvių ten ieškojo atsakymų į egzistencinius klausimus?

Bent vienas – tikrai.

Keliautojas Karolis Bareckas Šiaure susižavėjo vaikystėje skaitydamas Jacko Londono knygas, iš jų sužinojo ir apie šunų kinkinius. Anuomet būtų bet ką atidavęs už galimybę pamatyti, kaip tie kinkiniai atrodo realybėje. Tačiau savo klajonių rokenrolą jis pradėjo nuo šiltų kraštų. Marokas, Vietnamas, Indija, Meksika, Belizas, Kuba, Gvatemala, Mianmaras… Tų šalių magija užgoždavo visas mintis apie Šiaurę. Pernelyg nesispyriodamas atsiduodavo jų vilionėms ir nerdavo į dar vieną nuotykį. Dirbo internetu, todėl visas pasaulis jam buvo pasiekiamas.

Ir tada Šiaurė pati jį surado.

Tuo metu Karolis skaičiavo šeštą mėnesį kelyje. Nikaragvoje vertė tekstą apie Skandinavijos šiaurę – ir staiga lyg žaibas trenkė mintis: noriu ten nuvykti. Po savaitės jau buvo radęs darbą ekskursijas šunų kinkiniais organizuojančioje įmonėje. Dar po kelių mėnesių Švedijos šiaurėje Karolį pasitiko atšiauri gamta, įvairiataučiai kolegos ir 120 haskių, nė nepanašių į gražuolius iš instagramo nuotraukų.

„Viena žiema Šiaurėje su šunimis“ – autentiškas pasakojimas apie darbą su rogių šunimis ir jų vežiojamais turistais, gyvenimo Šiaurėje ypatumus, nepamirštamus nuotykius ir kaip „kačių žmogus“ virto „šunų žmogumi“.

Nežinau, ar dar kada grįšiu į Šiaurę. Norėčiau tikėti, kad grįšiu. Gal po metų, gal po penkerių ar dvidešimties. Žinau, kad ji ten. Tada vėl skriesiu šunų kinkiniu per sniego tyrus, ištisus kilometrus nesutikdamas nė gyvos dvasios. Skylė, kurią šunys iškando mano širdyje, pernelyg didelė, kad galėtų kada nors užsitraukti.