Gaminame su Oliveriu

Čia nerasite nei filė kepsnių, nei omarų nei kitokių snobiškų dalykėlių. Daugeliui aprašomų patiekalų reikės įprastų produktų, kurių galite įsigyti turguose ar prekybos centruose bet kurioje pasaulio šalyje. Nepabandyti gaminti – tiesiog nedovanotina!
Sekmadienio rytas – nuostabiausias savaitės laikas, tos kelios iš 168 valandų, kai gali save palepinti: ilgiau pamiegoti, niekur neskubėti, nes visi darbai ir užduotys jau atlikti (ar bent jau turėtų būti atlikti) – draugai aplankyti, alus išgertas, vakarėliai atšokti ir t. t.

Man – pelėdai pagal dienotvarkę ir tinginiui pagal charakterį – sekmadienio rytas prasideda po 10:30. Tačiau kol užsiplikau arbatą, kol pasišildau vakarykščius pietus/vakarienę, kol šiuos pusryčius susinešu į svetainę, kol įsijungiu TV, ateina ir 11:00 – laidos „Oliverio šou“ pradžia.

Man patinka ši laida. Jos vedėjas labai panašus į mane: esame vienmečiai, sekmadienio rytą esu toks pats susivėlęs (aš dar ir nesiskutęs), abu mėgstame maistą – jis gaminti, aš kimšti. Tačiau rasite ir skirtumų: Jamie‘s Oliver‘is angliškai beria prieskonių pavadinimus, kai aš net lietuviškus atitikmenis pirmą kartą girdžiu, sekmadienio rytą jis nenustygsta TV ekrane, o aš, kaip minėjau, niekur neskubu. Tačiau tai nesvarbu, nes, žiūrėdamas šią laidą, savo pašildytus vakarykščius pietus sulapnoju kaip aukščiausios klasės restorano „Fifteen“ patiekalą.

Jamie‘s Oliver‘is Lietuvoje turi nemažai gerbėjų, nes, tikint knygynų sudaromais parduodamų knygų Top 10, jo knyga „Gaminame su Overiu“ neiškrenta iš šio topo nuo pat išleidimo pradžios ir, praėjus beveik pusei metų, vis dar dažniausiai yra pirmajame trejetuke.

Šios knygos tikslas, kaip mini pats J. Oliver‘is, – paskatinti kiekvieną ruošti valgius: nuo lengvų užkandžių, šeimyninių pietų iki neužmirštamų vakarėlių. Tačiau knygoje rasite ne tik receptus (jie suskirstyti į keletą skyrių: „Salotos“, „Sriubos“, „Makaronai“, „Mėsa“, „Desertai“ ir pan.), tačiau J. Oliver‘io pastabų/komentarų, kuriuos pavadinkime filosofija.

Nuo pastarosios ir pradėkime: ji nesiskiria nuo TV laidose dėstomo požiūrio, t. y. naudoti vietinius produktus, juos pirkti ne didžiuosiuose prekybos centruose, o turguje iš pačių augintojų, naudoti ne pusfabrikačius, o ekologiškas mėsą, daržoves ar vaisius. Trumpai tariant, kaip ir kitur, virtuvėje taip pat reikia naudoti galvą (nereikia to suprasti tiesiogiai).

Gerbiu J. Oliver‘į už jo pastangas pagerinti mokyklose ruošiamus patiekalus, sveikesnio maisto populiarinimą, tačiau skeptikui jo siūlymas „Produktai turi būti prieinami, vietiniai, įperkami, paprasti ir skanūs“ (VIII p.) gali atrodyti veidmainiškas, kai Jungtinei Karalystei skirta knyga be komentarų ir alternatyvių pasiūlymų tiesiog išverčiama ir pristatoma Lietuvai: raskite Vilniuje kokybišką, šviežią ir pigų kalmarą ar „Bramley“ veislės obuolių. Keistokai atrodė ir kai kurie vertimai: ropytės (roputės?), bekoniena, buivolių (kitur jau – karvės) pieno mocarela ir t. t.

Tačiau grįžkime prie svarbiausio – receptų: ar įmanoma ir ar skanūs pagal šią knygą pagaminti patiekalai. Apie valgių paruošimą aš nieko nepasakysiu (nors, kaip minėjau, su J. Oiver‘iu mes turime daug panašumų), tačiau ta, kuri žino, kur mūsų namuose yra puodai, sako, kad jeigu tik turi visus produktus, paruošti patiekalus nesudėtinga. O į klausimą, ar šie valgiai skanūs, neabejotinai galiu atsakyti – taip (tikiuosi nepamiršote, kad juos gaminau ne aš, o ta, ant kurios pečių laikosi visi keturi virtuvės kampai). Bendra išvada: pradedančiam virtuvininkui daugelis šios knygos patiekalų gali nepavykti, tačiau naudojantys šią knygą tik kaip gaires, ras kuo pagardinti savo meniu.

Pabaigai pastebėsiu, kad po to, kai namuose atsirado ši knyga, labai pasikeitė mano kartu su J. Oliver‘iu valgomas maistas: dabar TV laidą „Oliverio šou“ rodo ir šeštadieniais 16:15, t. y. šią laidą žiūriu ir tuo metu, kai gaunu šeštadieninius originalius karštus pietus – skirtumas daugiau nei akivaizdus!