Raštai (II tomas)

Suprasdamas kalbos reikšmę tautybei, Kudirka energingai gina lietuvių kalbą bei jos teises nuo svetimųjų persekiojimo ir kelia balsą prieš savųjų apsileidimą, nesusipratimą bei savo gimtosios kalbos paniekinimą. Jis piktinasi, kad rusai išvarė lietuvių kalbą iš mokyklos Lietuvoje ir draudžia lietuvių raides lietuviškuose raštuose, bet ne mažiau, lietuviai ir patys prisideda prie savo kalbos paniekinimo. Kudirka pabara ir tuos kunigus, kurie sutikę tikybą dėstyti mokyklose rusiškai arba parsikvietę vienuoles lenkes lietuvių vaikų mokyti lenkiškai (Čikagoje). Inteligentams, kurie sako, jog lietuvių kalba tesanti mužikų kalba, Kudirka pastebi, jog lenkiškai kalbą ne tik inteligentai lenkai, bet ir lenkų mužikai.
.

Ypač trūkstant specialių terminų bei posakių įvairioms mokslinio, kultūrinio bei civilizacinio gyvenimo sąvokoms reikšti. Kudirka todėl neretai ir šiuos dalykus paliečia, recenzuodamas įvairias knygas arba šiaip pasitaikius progai su lietuviais pasikalbėti "Tėvynės varpuose".
.
Antrame raštų tome publikuojami Dž. Bairono "Kaino", F. Šilerio "Orleano mergelės" ir "Viliaus Telio" vertimai. "Varpui" rašyti "Tėvynės varpai" (1888-1889), kiti publicistiniai straipsniai, straipsniai apie literatūrą ("Raštų peržvalga", "Tiesos eilėms rašyti") ir laiškai (J.Šliūpui, J.Basanavičiui, P.Mikolainiui ir kt.).