Gyventi blaiviai

Netgi žodžiai „būti blaiviems“ – ne „gyventi blaiviai“ – užgaudavo daugelį mūsų, kai pirmąsyk išgirsdavome tokį patarimą. Nors ir smarkiai gėrėm, mes beveik niekuomet nesijautėme girti ir buvom tikri, jog iš mūsų kalbos ir elgesio tai beveik nežymu...

Daugelis iš mūsų niekad nešlitiniuodavo, negriuvinėdavo, mums net nesipindavo liežuvis; kiti niekuomet netriukšmaudavo, nepradykinėdavo nė vienos darbo dienos, nepakliūdavo į automobilio avarijas ir, jau žinoma, niekad nepakliūdavo į ligoninę ar kalėjimą dėl girtavimo.

Mes pažinojom daugybę žmonių, kurie gėrė daugiau už mus, ir tuos , kurie negalėdavo susilaikyti negėrę. Mes buvome ne tokie. Tad patarimas, jog galbūt mums nederėtų gerti, mus beveik žeisdavo.

Be to, kam tokios drastiškos permainos? Kaip mes tuomet galėsim gyventi? Porą kokteili oficialių pietų metu ar prieš vakarienę – juk nieko čia blogo. Nejaugi ne visi turi teisę atsipalaiduoti, išlenkdami kelias taureles arba išgerdami porą buteliukų alau prieš miegą?

Tačiau išgirdus kai kuriuos faktus apie ligą, vadinamą alkoholizmu, mūsų požiūris pasikeitė. Mes sužinojom, kad alkoholizmu serga milijonai žmonių. Medicinos mokslas nepaaiškina šios ligos priežasties, bet specialistai, nagrinėantys alkoholizmo problemas, tikina mus, jog alkoholikui arba žmogui, turinčiam liguistą potraukį išgerti, kenksminga net nedidelė dozė alkoholio. Ir mūsų patirtis tai tik patvirtina.

Taigi, įprotis negerti apskritai – tai yra būti blaiviam – tampa svarbiausia sąlyga, norint pasveikti nuo alkoholizmo. Tenka dar sykį pabrėžti: blaivus gyvenimas toli gražu nėra niūrus, nuobodus ir nejaukus, kaip kad anksčiau mes baiminomės. Greičiau tai tokia būsena, kuria pamažu pradedame mėgautis ir kuri sukelia mums kur kas daugiau jaudulio nei anos alkoholio užnuodytos dienos. Mes jums parodysime, kaip šito siekti.