Įstatymų leidyba Lietuvoje. Samprata ir institucinis modelis
Tyrimo metu buvo sistemiškai analizuojama įstatymų ir įstatymų leidybos samprata, taip pat Seimo, Tautos bei kitų įstatymų leidyboje dalyvaujančių subjektų galios, jų realus vaidmuo įstatymų leidyboje. Tyrimo pagrindu parengtame darbe nagrinėjamos teisės teorijai ir konstitucinei teisei aktualiausios problemos. Kai kurios problemos analizuojamos ir kitiems socialiniams mokslams (visų pirma, politologijai) reikšmingais aspektais. Pirmoje darbo dalyje analizuojami įstatymo požymiai bei funkcijos, įstatymų leidybos principai, įstatymų leidėjų kompetencijos ir diskrecijos ribos, sprendžiami kiti įstatymų leidybos sampratai svarbūs klausimai Antroji darbo dalis pradedama nuo įstatymų leidėjų analizės. Čia sistemiškai vertinami Tautos ir Seimo, kaip įstatymų leidėjų, privalumai ir trūkumai. Atskleidžiamos Seimo dominavimo įstatymų leidyboje priežastys. Aptariami ir modeliuojami alternatyvūs galių paskirstymo variantai. Šią analizę logiškai pratęsia išsamus kitų įstatymų leidybos proceso dalyvių (Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Seimo narių, Seimo komitetų ir komisijų, piliečių ir pan.) įgalinimų tyrimas. Antroji darbo dalis baigiama Konstitucinio Teismo įtakos įstatymų leidybai vertinimu. Pagrindinės tyrimo išvados: 1) įstatymų leidyboje Seimo kompetencija ir diskrecija yra ribota; 2) nepaisant kai kurių Prezidentui suteiktų galių, vienintelė Seimą, kaip įstatymų leidėją, efektyviai atsverianti institucija yra Konstitucinis Teismas; 3) Konstitucinio Teismo pretenzijos savo jurisprudencija susaistyti įstatymų leidėją nėra pagrįstos Konstitucijos tekstu, todėl dėl autentiškos išraiškos stokojančios galios (ne)buvimo derėtų aiškiai pasisakyti pačiame Konstitucijos tekste. [autoriaus tekstas]
