XXI amžiaus pradžioje teisės mokslui yra kiek neįprasta gilintis į „grynąją“ pozityviąją teisę. Jau XX amžiaus antroje pusėje teisės doktrinoje labai populiarios tapo kai kurios sąvokos, kaip antai valstybės decentralizacija, alternatyvus ginčų sprendimas, soft law, teisė kaip tinklas, o ne kaip norma ar H. Kelseno „piramidė“. Konstitucinių įstatymų institutas dėl savo specifinio reguliavimo objekto ir ypatingos priėmimo bei keitimo procedūros kartais gali būti aiškinamas kaip procedūrinis, o ne materialinis teisinis fenomenas, t. y. – kaip H. L. A. Harto „antrinės normos“ (secondary rules), skirtos išimtinai įstatymų leidėjui ar kitoms valstybės institucijoms, ar kaip H. Kelseno „grynoji teisė“. Tačiau šioje studijoje pasistengsime paneigti tokią „pozityvistinę“ nuomonę. Konstitucinių ir organinių įstatymų atsiradimo istorija rodo, jog šie teisės šaltiniai labai priklauso ir nuo (teisminio) interpretavimo bei socialinio ir politinio konteksto jų priėmimo metu.