Akivaras : Pašventupių kronikos : nuojautos ir balsai iš anapus" (dokumentinė proza, šeštoji serijos "Sieliai" knyga)

Anykščiuose gyvenantis rašytojas Rimantas P. Vanagas nuo 2002 metų rašo ir leidžia savo paties sumanytą, analogo šalyje neturinčią dokumentinės prozos knygų seriją – literatūrinę gimtojo Anykščių krašto žmonių likimų ir dramatiškų įvykių rekonstrukciją „Sieliai“. Jis rašo knygas savo paties sukurtu žanru, kokiu Lietuvoje daugiau niekas nerašo – vienoje knygoje esama ir beletristikos, ir esė, ir poezijos, ir nuogos dokumentikos – todėl daugeliui kritikų keblu kvalifikuočiau įvertinti jo tekstų meninę ir išliekamąją vertę bei originalumą. Tačiau nelaukdami kritikų vertinimų, skaitytojai džiaugiasi kiekviena naujai pasirodžiusia rašytojo R. P. Vanago knyga ir skaito su dideliu susidomėjimu.

Pirmoji minėtos serijos knyga „Iš vieversių gyvenimo“ pasiekė skaitytojus 2002 m., po poros metų – „Žmonės mylėjo žmones“, 2005 m. – „Malūnininkas ir mėnuo“, 2007 m. – „Žali žydų plaukai“ ir 2011 m. – „Peslių akademija“. Priminsime, kad šių knygų autoriui buvo paskirtos Z. Gėlės, Vaižganto, T. Mikeliūnaitės, J. Marcinkevičiaus, Kultūros ministerijos bei svariausioji – Antano Baranausko – premija.

Šiais metais rašytojas išleido dar vieną „Sielių “ serijos knygą – „Akivaras: Pašventupių kronikos: nuojautos ir balsai iš anapus“. Ši, šeštoji, „Sielių“ serijos knyga chronologiškai pratęsia „Peslių akademiją“. Beveik 400 puslapių leidinyje 70 unikalių, autentiškų nuotraukų iš aprašytų žmonių asmeninių archyvų, dokumentų citatos apipintos autoriaus vaizdiniais, paties kūrėjo asmeniniais prisiminimais iš vaikystės. Žvilgsnis į praeitį iš šiandien, iš vidaus ir iš šalies...Tarsi gyvas anų laikų alsavimas.

Tarptautinių žodžių žodyne žodis „akivaras“ paaiškintas kaip „neužžėlusi pelkės, liūno vieta, neužšalusi ežero vieta“. Apie kokią gi vietą kalba rašytojas R. P. Vanagas naujojoje savo knygoje? Ogi apie tokią, kuri nenugrimzdusi užmarštin, kuri kaip neužšąlantis ežero vanduo – gyva autoriaus ir jo pažįstamų bei artimųjų prisiminimuose... Tai gimtasis rašytojo R. P. Vanago kaimas, jo „praeities trupiniai nuo skurdaus pokario stalo“ (168 p.).

Pačiam autoriui akivaras – metafora: tamsus, klastingas pokario liūnas, į kurį nugrimzdo daugybė jo gimtojo kaimo bei apylinkės žmonių likimų. „Pokario liūnas – liūdna, kruvina kasdienybė, tiksliau jos nuotrupos, aimanos, atodūsiai. Ir kai įninki tas nuotrupas medžioti, o sumedžiojęs lyginti, dėlioti į vientisą mozaiką, nejučia pasijunti pats iki ausų ir dar giliau įsimurkdęs į liūną. Į mįslingą Bermudų trikampį, kuriame faktai neretai sumišę su išsigalvojimais, tėvynės meilė – su beprasmybe, žmoniškumas – su protu nepaaiškinamu žiaurumu. Garantija tik viena: kurios istorijos besiimtum, tavęs laukia paradoksai ir vis kitokie kančios variantai“ – taip apie atskleistus akivarus rašo knygos autorius.

Pasak R. P. Vanago, žmonės jau subrendo naujam požiūriui apie pokarį, tai buvo akivaizdu klausantis dešimčių senolių prisiminimų bei vertinimų. Iki šiol pokaris dažniausiai buvo vaizduojamas siaurai politizuotai, dviem spalvomis: juoda ir balta – vieni priešai, kiti savi. Anykštėnas rašytojas šiuokart parodo pokarį ir kitomis – žmonių, nedalyvavusių ginkluotoje kovoje, bet nukentėjusių nuo jos – akimis. Per savo paties bei kaimynų Janulių, Semėnų, Vernickų, Samackų ir kitų šeimas, jų išgyvenimus atsiskleidžia žiauri pokario sumaištis, marmalynė, kurioje ne visada lengva atskirti gerą žmogų nuo blogo, patriotą, aukojantį gyvybę už tėvynės laisvę, nuo plėšiko.

„Akivaras“ – drąsi ir atvira knyga, dėl to gal ne visiems bus maloni. Joje skaitytojai ras nemažai Anykščių krašto vietovių ir pavardžių, ligi šiol atmintyje teberusenančių įvykių. Nors istorijos geografiškai daugiau susijusios su autoriaus gimtaisiais pašventupiais, istoriniu, moraliniu požiūriu jos turėtų sudominti ir kitus šalies skaitytojus, kuriems svarbi bendra mūsų visų praeitis. Savo knygos veikėjus autorius taip pristato: „Jie nebuvo ypatingi pasišventėliai, kariai, herojai – tik beginkliai kaimo žmonės, įmurkdyti į kruviną pokario liūną. Laviruodami tarp savų ir svetimų, dienos ir nakties šešėlių, jie kariavo savo tylų, alinantį, mirtinai pavojingą karą su baime, laukimu, nežinia. Taip tikėjosi išsaugoti savo šeimas, vaikus – ir galbūt Lietuvos ateitį“.