Be grimo

”Prieš jūsų akis dabar – teatras, kokį jį mačiau aš, - be grimo” – anotacijoje teigia knygos autorė teatrologė I.Aleksaitė. “Be grimo” man atrodo gana slidi sąvoka, kalbant apie memuaristiką. Padailinti, pridažyti, šiek tiek užmaskuoti asmeninius prisiminimus, prieš pateikiant juos plačiajai auditorijai, atrodo žmogiška ir suprantama. Ir kas patikrins, kiek makiažo sunaudojo autorius?

I.Aleksaitės knyga man iš tiesų pasirodė ganėtinai “nuogo veido”. Perfrazuojant – ne aukštuomenės pokylyje Kleopatros akimis žavinti ledi, o strazdanomis ir apgamais žvilgsį traukianti mergička kokiame Dievo užkampyje. Spuogelių, raukšlelių ir panašių ypatumų, tiesa, mažoka. Tačiau šmaikštus ir taiklus knygos žodis suskamba natūraliai, o prisimenami žmonės nenugludinami vien iki tobulo švelnumo ir gerumo įsikūnijimų.

Vis dėlto pažadu “pamatyti teatrą be grimo” susiviliojęs skaitytojas gali jaustis kiek suvedžiotas. Vaikystė, jaunystė, tėvų pamokos, brolio ir sesers likimai sudaro didesnę dalį knygos, nei teatro užkulisių peripetijos. Tai – gyvenimo dalyvės, o ne teatro stebėtojos memuarai. Ir knygos centre atsiduria teatrologės asmenybę formavę žmonės, o ne pats teatras, ko iš knygos anotacijos galėtų tikėtis skaitytojas. Skyrius apie teatro žmones “Nepaprasti teatriniai susitikimai” pasitinka tik jau gerokai įpusėjus knygą. Nuo čia atsiveria nuogesni nei įprastai aktorių veidai, prabyla netikėti likimai, grįžta primirštos teatralų pavardės. O kur dar sovietmečio tvarkos padiktuoti kuriozai ar tos net kritikus užklumpančios akimirkos, kai spektaklio tyloje auditoriją staiga ima ir ištinka juoko priepuolis. Čia pat – ir, pasak I.Aleksaitės, brazilišką serialą primenantys aktorių ir teatro kritikų santykiai.

Visa tai nereiškia, kad knygą įmanoma skaityti tik nuo 190-ojo puslapio. Autorė iš tiesų turi ką papasakoti ir iki jo - nuo atlapaširdžio tėvo pokštų ir išdaigų iki karo metais nusidriekusių skurdo ir vargo maršrutų. Džiaugsmas, nuoskaudos, netektys, pirmosios teatro bacilos – visa tai pasakojama išties nuoširdžiai ir – kas ypač džiugu – nenuobodžiai. Be didelio gailesčio sau, veikiau – su optimizmo ugnele, žaismingai, sužybsint ironijos velniukams. „Šelmiški“ - itin vykusiai parinktas žodis knygos antraštėje. Sentimentalumo balansas, mano nuomone, neišlaikytas poroje vietų: atvirukiška gimtųjų Telšių nuotrauka ir pora pastraipų apie miestelio istoriją kažkodėl primena oficialų kokios organizacijos albumą. Keistokai pasirodė ir žodis seseriai – Natalijai Dubauskienei – bei broliui – talentingajam Jonui Aleksai. Du trumpučiai tekstai, parašyti pirmuoju kiekvieno jų asmeniu, keistai iškrinta iš knygos konteksto. Tie pamąstymai tiesiog per trumpi žmogui atskleisti. Todėl noras taip pagerbti mylimus žmones truputį primena sveikinimų koncerto scenarijų. Ypač apie garsųjį dirigentą norėtųsi paskaityti daugiau. Gal I. Aleksaitei vertėtų pagalvoti apie naują knygą?