Medijų kultūroje atsiskleidžiantis nacionalinis tapatumas Lietuvos kultūros tyrimų instituto knygoje „Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje“ tiriamas ne tik kaip tam tikra nacionalinio ir kitokių tapatumų sąveika su medijomis, ne tik išryškinami bendri medijuoto žmogaus gyvenimo aspektai, aptariamos su atmintimi susijusių medijų menų problemos, bet ir nužymimi nauji tyrinėjimų laukai.
Vienas esminių klausimų – kaip medijos veikia nacionalinį ir kitokius tapatumus ir kaip jas būtų galima pasitelkti nacionaliniam, taip pat kultūriniam tapatumui stiprinti ir skleisti europinėje kultūros erdvėje. Laikomasi nuostatos, kad nacionalinio tapatumo palaikymas, jo savikūros skatinimas yra svarbus tautos išlikimo, jos gyvybingumo ir visuomenės sanglaudos veiksnys, padedantis kurti „tautų Europą“. Nacionalinio tapatumo tvirtinimas, lietuvybės savikūros ir sklaidos skatinimas suvokiamas kaip įvairialypis veiksmas, apimantis kultūrinės atminties kaitą, joje sukauptų duomenų panaudojimą kultūrinėse medijų industrijose, taip pat tapatumo ir atminties politikos gairių diegimą.
Vieni tekstai labiau teoriniai, kiti gvildena konkrečias problemas ar analizuoja tam tikrus vyksmus. Spektras platus – nuo teorinių įžvalgų iki medijinių atminties menų ir tapatumo politikos klausimų. Skaitytojui pateikiama knyga – vienas pirmųjų bandymų plačiau susieti medijas, tapatumus, atmintį ir kreipti tyrinėtojus į jų sąveikos lauką.
Knygoje aiškinamasi, kaip nacionalinis ir kitokie „mažesni“ tapatumai sąveikauja su medijomis, kaip medijų aplinkoje keičiasi mūsų atminties ir prisiminimo pobūdis. Šiuolaikinės medijos yra vartojimo kapitalizmo gaminys, tą vartojimą nepaprastai skatinantis ir įvairinantis. Net nepastebėjome, kaip visi tapome fotografais, filmuotojais, savų bei susikurtų gyvenimo istorijų archyvarais, nepaliaujamai besikeičiančiais duomenimis ir vaizdais. Kiekvienas galime išsaugoti visas savo gyvenimo akimirkas, tik, deja, neturėsime laiko jas peržiūrėti. Medijos verčia mus keistis, jos įtvirtina naujus bendravimo, savųjų įvaizdžių kūrimo ir sklaidos būdus. Jos savo logikai pajungia kultūrinę ir meninę kūrybą. Ne tik pavienių žmonių, bet ir tautų bei visuomenių. Kaip pasitelkti medijas nacionaliniam tapatumui ir kultūrinei atminčiai palaikyti, kultūrinei saviraiškai skatinti ir „tautų Europai“ kurti? Su šiais klausimais pasižvalgoma ir po kaimynines šalis – Latviją ir Baltarusiją. Klausimų daug, atsakymų kol kas mažoka.