JUODOJO KRANTO ŽMONĖS

Aldonos Balsevičienės knyga „Juodojo Kranto žmonės“ pasirodė 2008 m. Autorė, beveik visą gyvenimą gyvenusi Juodkrantėje, buvo mokytoja, 13-ka metų mokyklos direktore, daugiau nei 11-ka metų gyvenvietės seniūne, daug kartų rinkta deputate, savo autobiografinėje knygoje įtaigiai ir su didele meile aprašo daugelį Juodkrantės ir Kuršių nerijos žmonių, jų svajas bei mintis, likimus.
Čia galima rasti linksmų ir liūdnų, žymių ir nelabai, rimtų ir nelabai rimtų Juodkrantės žmonių kasdienio gyvenimo akimirkų. Tekstuose dažnai persipina siužetinės linijos, veikėjai, nuotaikos, vertinimai. Vyrauja nepagražinta tikrovė su vaizdingomis kasdienio juodkrantiškų gyvenimo detalėmis, gausu pasikartojimų, pateikti to paties įvykio skirtingi vertinimai. A.Balsevičienė atvirai rašo ką ir kaip tuo metu jaučia ar galvoja.
Ši knyga – apie nuostabią Kuršių nerijos gyvenvietę Juodkrantę, apie joje gyvenusius bei gyvenančius žmones. Čia taip pat gyvena visokie žmonės, jiems dėmesio akivaizdžiai stokojama. Viena iš nedaugelio rašančiųjų – autorė A. Balsevičienė. Ji – Klaipėdos krašto žmonių skausmingiausių istorinių XX a. lūžių liudininkė bei amžininkė. Matė 1939 m. kovą Klaipėdos krašto atplėšimą, pokario metų Klaipėdos atstatymą, 1951-1952 m. planingą Kuršių nerijos apgyvendinimą, 1958-1960 m. senbuvių (kopininkų) emigraciją, 1961 m. Neringos miesto įkūrimą bei tolesnį vystymąsi bei Lietuvos nepriklausomybės atgavimą ir naujos laisvos valstybės formavimąsi.
A. Balsevičienė visada buvo tarp žmonių. Juodkrantėje jai viskas žinoma bei pažįstama, ne vienas gyventojas yra atvėręs savo širdį. Viską, ką girdėjo ar matė, surašė savo tekstuose, ne vienas buvo publikuotas spaudoje. Autorė mato visus socialinės aplinkos ir realybės atspalvius ir malonius, ir nelabai. Knygos sandara neįprasta, bet pagrįsta logiškai. Rašoma apie tris pagrindines (iš šešių) Juodkrantės gatves – Gintaro įlankos, Liudviko Rėzos ir Kalno, tad šis principas yra pasirinktas knygos ašimi. Teminiai tekstai sugrupuoti pagal gatves. Knygoje reprodukuotas Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis „Juodkrantė“ iš žurnalo „Mūsų gamta“ (1967, nr. 10).
Viena knygos dalis skirta mokyklai, svarbiausiai gyvenvietės bei mokytojos gyvenime institucijai. A. Balsevičienė mokyklai parengė ir paliko 14 albumų, kuriuose užfiksuotas kasdieninis mokinių bei mokytojų gyvenimas. Kita dalis – autorės šeimai ir jos gyvenimui, susipynusiam su Juodojo Kranto gyventojų kasdienybe. Labai reikšmingas faktas – mėginimas atrasti savo šaknis. Per autorės šeimos ir giminės pažinimą stengiamasi parodyti, kokią prasmę įgyja savo kilmės suvokimas, kaip jis tampa savosios Tautos, savos Tėvynės pajauta.
Knygoje nieko nėra pramanyto. Laikotarpį, apie kurį daugiausiai rašoma, taikliausiai apibūdino viena iš autorės herojų – „televizorių nebuvo, tai Žmogus į Žmogų žiūrėjo…“. Pagarbų ir įdėmų autorės žvilgsnį į Žmogų matome skyriuje „Iš seniūnės dienoraščio“. Būdama seniūne, ji parašė 11 gyvenvietės metraščių, apimančių 1992-2003 m. laikotarpį, kupiną politinio ir ekonominio lūžio vingių. Pagal juos paruoštas ir vienas iš šios knygos skyrių „Laikmetis: faktai ir skaičiai“. Pati įdomiausia yra metraščiuose patekta gyventojų statistika. Už šių skaičių slypi daug informacijos apmąstymams.
Paskutinioji dalis „Nuorodos ir paaiškinimai“. Bėgantis laikas pakeičia gyvenimo būdą, vertybes. Čia orientuojamasi į mūsų jaunimą, kuris gali nesuprasti kai kurių XX a. socialinio ar politinio gyvenimo, kažkada buvusių svarbių detalių. Ši dalis parašyta knygos sudarytojos KU doc. dr. Arūnės L. Arbušauskaitės.
Knygoje publikuojama daug asmeninio pobūdžio nuotraukų, įvairių praėjusio laikmečio dokumentų. Viršeliui panaudota Roberto Augusto nuotrauka, kurioje – autentiškas klaipėdietiškas, iki šiol išlikęs, kelias į Plaškius. Jis tarsi simbolis serijos „Skaitiniai apie Klaipėdos kraštą“. Viršeliams taip pat panaudoti ir fragmentai iš fotoalbumo „Neringa“.
Kaip sako pati A. Balsevičienė, „mano gyvenimas Juokrantėje primena Ratą. Sėdžiu ir žiūriu pro langą į marias. Kiek nedaug žmogui reikia. Greitai prabėgo penkiasdešimt penkeri darbo metai. Pagalvojus – daug, o širdy – mažai. Vieną dieną Ratas užsidarys…“. Jos knyga „Juodojo kranto žmonės“, pradėjusi savarankišką gyvenimą, skiriama plačiam skaitytojų ratui, o ypač besidomintiems Klaipėdos krašto XX a. istorija.