Berniukas, nupiešęs Aušvicą

Tikra istorija apie žiaurumą, viltį ir išlikimą – tai berniuko, kalinto Birkenau, Aušvico, Gros Roseno ir Buchenvaldo stovyklose, žodžiais ir spalvotais piešiniais perteikta istorija.

1943 m. birželį, po ilgų persekiojimo ir išbandymų metų, trylikametis Thomas Geveʼas kartu su mama buvo deportuoti į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vos jiems atvykus, Thomas buvo atskirtas nuo mamos ir turėjo pats savimi pasirūpinti Aušvico I vyrų stovykloje. Per 22 kalinimo mėnesius jam teko iškęsti ir savo akimis stebėti nežmonišką nacių koncentracijos stovyklų pasaulį. Vis dėlto jo niekada neapleido troškimas gyventi. Neįtikėtinu būdu jis išliko gyvas ir, sulaukęs penkiolikos, buvo išvaduotas iš koncentracijos stovyklos.

Dar tebebūdamas stovykloje Thomas jautė pareigą užfiksuoti kasdienį mirties stovyklų gyvenimą ir nupiešė daugiau nei aštuoniasdešimt piešinių. Paprastu, tačiau itin tiksliu stiliumi jis pavaizdavo ne tik sukrečiančias scenas, bet ir kasdienius stovyklos gyvenimo įvykius bei jo nelaimės draugų liudijimus apie žmogiškumą, pagalbą ir draugystę.

„Jautėme nenumaldomą norą aprašyti savo išgyvenimus. Galvojome, kad jei mes, visa tai patyrę, neatskleisime karčios tiesos, žmonės tiesiog nepatikės neapsakomomis nacių piktadarybėmis. Norėjau pasidalyti mūsų išgyvenimais, įvykiais ir pastangomis išgyventi."

Norėdamas pagerbti draugus, kurių neteko, ir milijonus nutildytų Holokausto aukų, pasibaigus karui Thomas perteikė savo istoriją žodžiais. Nepaisant stovyklose patirto blogio, jo pasakojimas spinduliuoja didžiulį norą gyventi.