Knygoje pasakojama Onos Česnutienės, ištremtos 1948 m. gegužės 22 d., gyvenimo istorija. Jauna moteris buvo ištremta į Sibirą su keturiais mažamečiais vaikais. Bet jos nepalaužė nei skaudžios netektys - vyro žūtis lageryje ir jauniausio sūnaus mirtis, nei alinantis darbas, ligos. Tėvynės ilgesys padėjo ištverti visas negandas ir grįžti į Lietuvą.
Šis pasakojimas - tai tarsi paminklas motinos išgyvenimams, jos dvasios stiprybei, kartu įprasminantis visų tremtinių likimą.