Gyvas

Knygos apie žvaigždes (rečiau – jų pačių parašytos knygos) dažnai patinka masėms, todėl kai kurie bibliofilai mėgsta raukyti nosis ir sakyti, jog tokios knygos nieko vertos (nors patys paslapčia turbūt jas skaito). Pritariu, gal knygos apie „žvaigždūnus“ dažniausiai nėra literatūros šedevrai, tačiau vien pamatęs, kad G. Depardieu knygą išvertė dokumentinės prozos virtuozas L. Tapinas, išsyk susidomėjau (maloniai stebina ir pati leidykla „Kronta“, leidžianti nestandartines knygas visomis to žodžio prasmėmis – nuo formos iki turinio). O ir aktorius, apie kurį rašoma, švelniai tariant, ne iš kelmo spirtas, vėtytas ir mėtytas. Visi esame matę ne vieną filmą su nepakartojamu G. Depardieu: jis sugeba persikūnyti ir į linksmą pasakų herojų (Asterikso ir Obelikso nuotykių serija), ir į komedijos personažą (pvz., filme „Tėtušiai“), ir į dramatišką Sirano de Beržeraką.

L. Tapinas nusipelnė ne tik atradęs ir puikiai išvertęs įdomią knygą apie įdomų aktorių, bet ir tuo, kad parašė nemenką skyrių „Paaiškinimai“ (p. 294–334), kuriame paaiškinimų – net 171. Tai – savotiška nedidelė studija apie G. Depardieu, paaiškinanti jo sudėtingo gyvenimo peripetijas. Knygos originalas „Vivant!“ išleistas prieš penkerius metus, 2004-aisiais, o rašytas beveik ketverius. Per tuos metus mesjė Gerard’ui teko išgyventi nemaža sunkumų, iš kurių, be abejo, baisiausias – sūnaus Guillaume’o Depardieu (1971–2008), taip pat aktoriaus ir dainininko, mirtis. Paaiškinimuose sužinosime daug įdomybių apie prancūzų kiną, kuris Lietuvoje nėra taip gerai pažįstamas kaip Holivudo „blokbasteriai“.

2008 m. gruodžio 27 d. šešiasdešimtmetį atšventusio G. Depardieu gyvenimas – ir kūrybingas (daugiau kaip 180 vaidmenų!), ir audringas. Žinoma, į 300 puslapių jį sutalpinti be galo sudėtinga, tačiau intriga yra. Didžianosis ekscentrikas knygos pradžioje sako, jog nesąs „nei pabaisa, nei geruolis“ (p. 4). Pokalbiuose su L. Neumannu jis stengiasi būti nuoširdus, „pripažindamas nesaikingos savo prigimties kraštutinumus“. Beje, pats G. Depardieu jau yra bandęs griebtis plunksnos – 1988 m. išėjo jo „Pavogti laiškai“. Tačiau tai buvo „knyga apie meilę“ (p. 7). „Gyvas!“ – tai devyni skyriai (bei prologas ir paaiškinimai), kuriuose „skubantis žmogus“ (p. 209) atsimena daug įvykių, pasakoja apie savo jausmų sumaištį, besaikį alkoholio vartojimą bei antidepresantus. Nevengiama kalbėti apie politiką ir, suprantama, apie prancūziško kino virtuvę.

Bene artimiausias mesjė Gerard’ui – šv. Augustinas. Aktorių žavi ne tik jo atsivertimas į tikėjimą, bet ir klajonės. „Mus vienija meilė gyvenimui, pažinimo dvasia, užsispyrimas rasti tai, kas nežinoma... Prieš atsiversdamas, atsivertimo metu ir po to, jis yra gyvas! Štai kas man labiausiai patinka šventajame Augustine“ (p. 279).

Gyva knyga apie itin gyvybingą žmogų, išversta gyvai ir dar su paaiškinimais. Štai kas man labiausiai patinka šiame leidinyje.