Dešimt kautynių

Tai gerokai kitokia knyga apie partizanų kovas, nei esame pratę skaityti. Autorius, pats būdamas karys, profesionalo žvilgsniu, ginkluotės, karybos ir taktikos požiūriu, įvertino ir aprašė dešimt partizanų kautynių su priešu.
Daugeliu atvejų autorius rekonstruoja susirėmimus itin detaliai, iki menkiausių smulkmenų: kaip pulta, trauktasi, kokie veiksmai ir ginklai naudoti, koks buvo jų efektyvumas – kas pasiteisino, o kas nelabai. Kur partizanai pademonstravo išradingumą ir karo meno išmanymą, o kur, deja, nepatyrimą ir klydo, neretai už tai mokėdami aukščiausią kainą. Ką galbūt buvo galima daryti kitaip (ypač atakuojant urbanizuotas vietoves). Kur parodytas perteklinis kilnumas (pvz., pasigailėta sovietų reguliariosios armijos karių, kurie netrukus išdavė būrio buvimo vietą, arba nešaudyta iš pancerfaustų į bažnyčioje įsitvirtinusius priešo kulkosvaidininkus, šitaip prarandant galimybę kontroliuoti miestelio centrą).
Bene įspūdingiausi, labiausiai įtraukiantys ir sukrečiantys knygos momentai, kur pasakojimas papildomas archeologinių tyrimų mūšių vietose medžiaga. Nesvarbu, ar tai karštligiškas mūšis atvirame lauke, ar žūtbūtinė gynyba priešų užspeistame bunkeryje – detali rekonstrukcija daugeliu atvejų stulbina: kur kovojant (tikėtina) užsikirto kulkosvaidis, kur nesuveikė granata (ir liko palaidota bunkeryje, kovinėje padėtyje, laukti archeologų); kokio intensyvumo (sprendžiant iš tūtelių kiekio) buvo susišaudymas, kokio atstumo perbėgimais ir kaip išsidėstę atakavo ar traukėsi kovotojai (vėl geriausios liudininkės –tūtelės) ir kuo šaudyta, o kur tikriausiai kovotojas žuvo (pabirusios sagos, ištraukta ir numesta šautuvo spyna).
Ir šie teiginiai ne teorinės oro pilys – išvados daromos remiantis archeologinių tyrimų medžiaga. Autorius asmeniškai dalyvavo metalo ieškikliais kruopščiai šukuojant mūšių vietas, tiksliai fiksuojant visų radinių padėtis. Stebėtina, kiek karybą išmanančiam, į mūšio liudininkų dokumentus ir pasakojimus įsigilinusiam žmogui gali „papasakoti“ žemėje rastos sagos, skeveldros, iššautų šovinių tūtelės, jų kiekis, padėtis, išsibarstymo trajektorijos, gausa ar stygius.
Nuostaba sumažėja prisiminus, kad autorius pats yra profesionalus karys, Lietuvos kariuomenės viršila, snaiperių ir išgyvenimo kursų instruktorius, tad jam „karo šiukšlės“, net jei jos senovinės, pasako kur kas daugiau nei eiliniam tyrinėtojui. Juolab kad bent trijuose knygos epizoduose (Panaros mūšis, Merkinės puolimas, Dulgininkų partizanų stovykla) minimas mūšių dalyvis – autoriaus senelis Boleslovas Kuckailis-Šapalas, papasakojęs anūkui ne vieną kautynių epizodą.
Ir ne tik senelis: „Pavyko patekti ir į rūsį, kur pokario kovų metais veikė NKGB areštinė. Nustebino sienos, išsaugojusios čia kalintų žmonių parašus. Ir, skaitydamas patį pirmąjį parašą, staiga nustėrau: „Jonas Savickas“. Širdis pradėjo plakti stipriau – juk tai mano močiutės brolio, slapyvardžiu Žvirblis, parašas!“
Labai įdomi knygos dalis, kur aprašoma partizanų dažniausiai naudota ginkluotė: nuo trumpųjų (pistoletai, revolveriai), iki ilgųjų (šautuvai, automatiniai pistoletai) ir palaikymo ginklų (kulkosvaidžiai) ar granatų ir sprogstamosios medžiagos; pasakojama apie jų panaudojimo būdus, specifines ypatybes, pvz., net šūvių garsus (nežinojau, kad Degtiariovo kulkosvaidžio šūviai labai primena Maksimo ar kad prancūziški kulkosvaidžiai buvo ypač paplitę Suvalkijoje). Taip pat paminėti ir granatsvaidžiai ar signalinis pistoletas – tai jau tikra egzotika. Partizanai ginklus pramindavo „klerkutė“, „dešimtukas“, „pistolmašinė“. Iš kai kurių modelių, tebenaudojamų ir šiandien, – ką čia slėpti – autoriui teko ir pačiam pašaudyti. Browning HP: „Teko pačiam naudoti. Labai taiklus ir patogus ginklas, nepaisant gana kieto nuleistuko nuspaudimo.” Arba pistoletas TT: “Iš pažiūros „kirviu tašytas“, bet rankoje guli visai neblogai. Šaudant jaučiasi galia. Nepaprastai gera kaunamoji galia, nors stabdymo efektas šiaip sau. Iš nedidelio nuotolio nesunkiai pramuša šiuolaikinį kevlarinį šalmą.”
Knyga turėtų sudominti visus karybos, Lietuvos partizanų kovų tyrinėtojus ir ne tik. Parašyta gyvu, lengvu, dinamišku stiliumi, nevengiant ir nebijant pasidalyti subjektyviais tyrinėjimų įspūdžiais, asmeniniais pastebėjimais ir patirtimi. Tad vakaras su knyga tikrai neprailgs.