Dienoraštis 2, 1959–1969

Iš dalies tokia yra mano istorinė misija: ak, ak, ak, įžengti į Paryžių su nekalta panieka, kaip konservatoriškam griovėjui, mažažemiam avangardistui, kairuoliškam dešiniajam, dešinuoliškam kairiajam, argentinietiškam sarmatui, aristokratiškam plebėjui, antimeniškam menininkui, nesubrendusiam subrendėliui, disciplinuotam anarchistui, dirbtinai nuoširdžiam, nuoširdžiai dirbtiniam. Tai jums bus į sveikatą... ir man taip pat!

- - -

Pirmas kūrinys, kurį parašiau aštuoniolikos metų, buvo mano šeimos istorija, paremta

turimais dokumentais, nušviečiančiais kokius keturis pasiturimo mūsų gyvenimo

Žemaitijoje šimtmečius. Žemvaldys – nesvarbu, ar lenkas bajoras, ar amerikietis fermeris – į kultūrą visada žvelgs nepatikliai, nes gyvendamas toli nuo didelio žmonių sambūrio tapo atsparus tarpžmonijiniams ryšiams ir dirbiniams. Ir turės pono poreikių. Užsimanys, kad kultūra būtų jam, o ne jis kultūrai, jam kels įtarimą visa, kas yra nuolanki tarnyba, atsidavimas, pasiaukojimas. Ar kuriam nors iš lenkų ponų, kažkada iš Italijos vežusių paveikslus, kada nors atėjo į galvą mintis nulenkti galvą prieš šedevrą, kurį kabino ant sienos?

- - -

Menas yra aristokratiškas iki kaulų smegenų, tarytum koks kunigaikštis. Jis yra lygybės neigėjas ir didybės garbintojas. Jis kyla iš talento ar netgi genialumo, tai yra iš pirmavimo, išskirtinumo, vieninteliškumo, taip pat yra griežtas vertybių hierarchizuotojas, žiauriai elgiasi su visu tuo, kas kasdieniška, atrenka ir tobulina tai, kas reta, nepakeičiama, pagaliau puoselėja savitumą, originalumą, individualybę.

Witold Gombrowicz „Dienoraštis“, II tomas