Pokalbiai su Goethe paskutiniais jo gyvenimo metais

"Jei ne Goethes kūriniai, ir pirmučiausia Goethes pokalbiai su Eckermannu, geriausia kada nors parašyta vokiška knyga, tai, tiesą sakant, kas liktų iš vokiečių prozos, ką būtų verta vėl ir vėl imti į rankas ir skaityti?" Friedrichas Nietzsche. Knyga „Pokalbiai su Goethe“ – kitokia nei dauguma biografijų. Visada įdomu skaityti knygą, parašytą žmogaus, kuris geba taip paprastai ir žaviai pažvelgti į tokių talentų sielų gelmes bei kasdienybę. Šį kartą turėtume būti dėkingi Johann Peter Eckermann. Paradoksas, bet turbūt ši pavardė Jums nesako nieko, skirtingai nei ištarus Goethe. Nesakė ir man, kol ryžausi paimti į rankas šią storą (sutikime, jog kartais tai būna vienas iš knygos skaitymo veiksnių) knygą, vildamasi, kad keletą naktų teks praleisti su ja. Ir nenusivyliau. Tačiau supratau, kad ši knyga skirta fanatikams. Goethes fanatikams ir tiems, kurie yra įveikę bemaž daugiau nei pusę jo parašytų kūrinių. Tik tada gali pradėti rūpėti šio rašytojo gyvenimas, kūrinių parašymo aplinkybės, o žvelgiant dar giliau – žymiai įdomiau vertinti kūrinius, jų esmę, prigimtį, kai esame susipažinę su pačio rašytojo gyvenimu ne paviršutiniškai, tačiau išsamiai ir įžvalgiai. Jeigu skaitydami pastaruosius sakinius, linksėjote galvą, tuomet skubėkite į knygynus ieškoti šios knygos.
Niekas kitas turbūt nesugebėtų taip artimai pažinti Goethe, kaip tik jo artimiausios aplinkos žmonės. Klystate, jei manote, kad J. P. Eckermann – vienas iš tolimų Goethes giminaičių, kuriam Goethe parodė palankumą. J. P. Eckermann – paprastas, švelnus vaikinas, puoselėjęs viltis susieti gyvenimą su literatūra. Jis daug kovojo, kad taptų Goethes mokiniu, o juo tapęs turėjo progą būti šalia, redaguoti jo raštus ir kartu iš labai arti pažinti savo mokytoją. Tai buvo žmogus, kurį su Goethe sujungė ne giminystės, bet vidinis, poezijos ir literatūros troškulio ir malonumo ryšys. Miela stebėti ir sekti Goethes gyvenimą J. P. Eckermann akimis, tuo pat metu suvokiant, kaip subtiliai ir subjektyviai galima paliesti kiekvieno gvyenimą, žingsnį, detalę. J. W. von Goethe ir J. P. Eckermann tarsi papildė vienas kitą kaip dvi obuolio puselės sudaro vieną apskritą obuolį – toks buvo Goethe savo mokiniui.
Pabaigai niekas kitas geriau neišsakys viso to, ką aš norėjau pasakyti šia recenzija, kaip garsusis ir ekscentriškasis F. Nietzsche: „Jei ne Goethes kūriniai, ir pirmučiausia Goethes pokalbiai su Eckermannu, geriausia kada nors parašyta vokiška knyga, tai tiesą sakant, kas liktų iš vokiečių prozos, ką būtų verta vėl ir vėl imti į rankas ir skaityti?“ Šiuose žodžiuose telpa tiek neįtikėtinai daug!