Dienoraštis 1957-1961 (II dalis)

Witoldas Gombrowiczius (1904-1969) - garsus lenkų rašytojas. Nuo 1939 m. gyveno Argentinoje, nuo 1964 m. - Prancūzijoje. Jo kūriniai, kupini grotesko ir satyros, demaskavo XX a. mitus ir tradicijas.
Dienoraštyje Gombrowiczius pasiekė neregėto saviaprašymo atvirumo. Ekshibicionizmo, cinizmo, blogo skonio ribos su pasimėgavimu peržengiamos daugybę kartų. Bet šis rašymas disciplinuotas, pajungtas nietzschiškam imperatyvui: analizei negali būti nubrėžtos jokios ribos, viskas, kas skleidžiasi, turi būti atskleista nekreipiant jokio dėmesio į pasekmes. Patį "apsinuoginimą" Gombrowiczius apmąsto ir aprašo kaip tam tikrą mąstymo, rašymo ir paties savęs kūrimo taktiką. Aišku, jis neturėjo įsipainioti į daugybę autentiškumo paradoksų, kuriuos gimdo toks kompromisų, gailesčio, gėdos ar kitų kliūčių nepripažįstantis gyvenimo ir rašymo jungimas.
Witoldo Gombrowicziaus Dienoraštis - unikalus veikalas. Rašytas emigracijoje ir spausdintas iš pradžių dalimis Giedroyco Kultūroje, o paskui atskirais tomais (1957-1966), jis turi nemaža tikro dienoraščio bruožų: autorius aprašo savo paties susikurto literatūrinio pasaulėlio peripetijas Argentinoje, kur jis atsitiktinai atsidūrė 1939 metais ir įstrigo daugiau kaip dviems dešimtmečiams, svarsto komunistinės Lenkijos ir lenkų išeivijos visuomeninio ir ypač literatūrinio gyvenimo klausimus, atsiliepia į polemikas (kurias dažniausiai pats ir sukelia), seka pasaulio, daugiausia Prancūzijos, intelektualinio gyvenimo įvykius. Bet visa tai tik paviršius ar keli paviršiai...