Atsiminimų dvitomio „Gyvenimo akimirkos" autorius Liudas Dambrauskas — žmogus, skaudžiai savimi iškentėjęs Lietuvos istoriją, tad jo žodis vertas atidaus skaitytojo, kuris gebėtų įžvelgti, jog knygose gražiai ribojasi literatūrinių atsiminimų ir autobiografijos žanras. Autoriui ne mažiau už jo paties praeitį rūpi daiktai, įvykiai, vietovės, žmonės ir situacijos, kurios lydėjo, kūrė ir brandino jo asmenį moralinei rezistencijai. Kiekvienoje keturių gyvenimo periodų pasakojimo dalyje beveik paeiliui vyrauja tai autoriaus „aš" (dažniausiai tai ypatingos įtampos scenos — kalėjime ar ištremty), tai leidžiama pirmauti tam kas supa tą „aš". Pirmojo tomo pradžioje pateikti autoriaus vaikystės metai išrašyti, atrodo, tikrai auksiniu beletristo plunksnakočiu. Ukmergės apskrities Kuronių kaimas bei jo apylinkės, gyventojai, ūkinis gyvenimas (skaičiais ir vaizdais), tėvų ir vaikų ryšiai, mažojo Liuduko padėtis šeimoje — vaikystės žavesys ir dramatizmas skaitytoją įsuka į prieškarinio gyvenimo verpetą ir leidžia jam pasijusti ne pedantiško buities įvykių ir rakandų surašinėtojo, bet gyvo ir vaizdingo praeities atkūrėjo bendrininku. Kažkas iš senųjų autoritetų yra minėjęs, jog atsiminimuose visada esti begalė fantazijos, tačiau šiuo atveju skaitančiajam rūpi kas kita. Svarbiausia dvitomio gija — nuo vaiko gebėjimo atsispirti savo luošumui, nugalėti jį sau taip, kad galėtum jį bemaž užmiršti iki sąmoningos niekieno neįveikiamos pastangos bandyti įveikti sistemos luošumą, gniuždantį žmonių gyvenimus. Jeigu pastebi tai, tuomet nesunkiai autoriui atleidi kai kurias jo literatūrines nuodėmes, ypač pastebimas antrojoje knygoje, t.y. apibendrinimus ar išvadas, kurios skaitytojui dažniausiai yra aiškios iš anksto arba ryškėjo iš pateikto teksto. Noras viską pasakyti iki galo kiek silpnina įspūdį, tačiau pati knyga — įspūdingas kaltinimas ne vien bakučioniams, liniauskams — bolševikinio smurto įrankiams, tvirtai sugniaužtiems socialistinės sistemos rankose, bet ir pačiai totalitarinei sistemai, tiek dešimtmečių bandžiusiai nužmoginti žmogų, iš tautų atimti kalbą, tautiškumą, žmogišką laikyseną.