Juodasis anglas

Indijoje nėra prieblandos. Ten sutemsta iškart - pribloškiančiai, staiga. Niekaip negaliu prie to priprasti, kaip, beje, ir prie šalies tvankumo bei nepaprastai greitai vykstančių įvykių. Nespėji prie jų prisitaikyti, nėra jokių perspėjančių ženklų. Man trūksta to lėto spalvų persiliejimo šešėliams ilgėjant, kol išryškėja viena spalva, kaip būna namie. Čia dangus atrodo kaip ugnis, paskui tampa auksinis, pereinantis į mėlyną, ir tada staiga pasidaro juodas. Tik vienas mirksnis ir viskas baigiasi. Toks staigus trikdantis pasinėrimas į tamsą gąsdina, kelia nuojautą, kad gali nutikti kažkas nemalonaus. Dabar suprantu, kad taip jaučiausi dėl manyje pačioje tūnančios tamsos, tačiau tada to nesupratau. Jei būčiau supratusi, ar būčiau taip nerūpestingai pasielgusi? Prisimenu, kaip linksmai užlipau trapu į didžiulį laivą, plaukiantį į Rytus, ir mūvėdama naujomis, žalsvomis zomšinėmis pirštinaitėmis atsisveikindama mojavau. O kad būčiau žinojusi, jog tamsa gali smogti ar paskandinti, kad kartais žmogus net pats to gali norėti! Žinoma, kad nebūčiau išplaukusi į tą tolimą kraštą. Tačiau tada ryžausi viską patirti pati, nes maniau, jog galiu įveikti bet ką - man buvo dvidešimt treji, jaučiausi nenugalima ir vykau į Indija, Indiją, Indiją... Tas tamsiai raudonas širdies pavidalo žemynas kėlė jaudinantį virpulį ir žavėjo. Be to, aš vėl pamilau...