Kovose dėl Lietuvos (2 tomai)
.."Skaitykite, mieli tautiečiai, šiuos seno kario atsiminimus, skaitykite ir supraskite jį. Tegu iš mano darbų ir klaidų pasimokys kiti mano tautos broliai, ypač mūsų jaunimas ir būsimieji nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai", - rašo įvade S.Raštikis. Nuo 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, 5-ojo pėstininkų pulko 1-os kuopos karininkas. Tuo metu Stasio Raštikio pulkas aktyviai dalyvavo kautynėse su lenkais ir bolševikais Zarasų, Žiežmarių, Dusetų, Vievio, Avilių rajonuose, kovojo Latvijoje ties Daugpiliu. Kovose su rusų kariuomene du kartus buvo sunkiai sužeistas. Po antro sužeidimo pateko rusams į nelaisvę, buvo laikomas Tulos koncentracijos stovykloje, Maskvos kalėjimuose. 1921 m. pasikeitus kaliniais, grįžo į Lietuvą ir tęsė karinę tarnybą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke. 1928 m. perkeltas į Lietuvos kariuomenės štabą, nuo 1928 m. majoras. 1929 m. birželio 29 d. vedė mokytoją Eleną Smetonaitę (prezidento A. Smetonos dukterėčią). 1929 m. Stasys Raštikis baigė Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrių, 1932 m. – Vokietijos kariuomenės Generalinio štabo karo akademiją. Baigęs studijas, Stasys Raštikis sparčiai kilo karjeros laiptais: 3-iojo pėstininkų pulko vado pavaduotojas ir Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius, 5-ojo pėstininkų pulko vadas, 3-iosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas, generalinio štabo valdybos viršininkas. Nuo 1934 m. lapkričio 23 d. pulkininkas, nuo 1934 m. iki 1940 m. balandžio 22 d. Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas. Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. Ministro pirmininko Vlado Mirono vyriausybėje laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Okupacijos metais laikinai ėjo LR Ministro pirmininko pareigas ir Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko pareigas. 1940 m. gruodžio mėn. išėjo į atsargą. Matydamas, kad gali būti suimtas, 1941 m. kovo 19 d. pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. birželio 23 d. iš Vokietijos grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Lietuvos laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, vėliau – Karo muziejuje. 1944 m. vasarą Raštikių šeima emigravo į Vokietiją, kurį laiką gyveno Regensburgo ir Scheinfeldo stovyklose. 1949 m. persikėlė į JAV, iki 1951 m. dirbo darbininku fabrike. 1951–1952 m. Sirakūzų universitete dėstė rusų kalbą, 1952–1955 m. pirmininkavo Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) ir Bendrojo Amerikos Lietuvių Fondo (BALF) skyriams, atstovavo VLIKui Europoje, tarnavo Vašingtone. Nuo 1955 m. dėstė JAV kariuomenės aukštojoje kalbų mokykloje, nuo 1963 m. profesorius; 1968 m. išėjo į pensiją. S. Raštikis mirė 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, 1993 m. lapkričio 22 d. jo palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone. Į Sibirą buvo ištremtos S. Raštikio 1, 4 ir 11 metų amžiaus jo dukterys.
