Mano vaikai

XVIII amžiuje imperatorė Jekaterina Antroji pakvietė savo tėvynainius vokiečius atvykti į Rusiją ir tapti pilnateisiais šalies piliečiais, kartu išlaikant savo kalbą ir kultūrą. „Mano vaikai" – vieno šių atvykėlių palikuonio, kuklaus mokytojo Jakobo Ivanovičiaus Bacho, istorija.

Trečiasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Prieš pusantro šimto metų prie Volgos krantų įkurtoje vokiečių kolonijoje Gnadentalyje („palaimingame slėnyje") gyvena Jakobas Ivanovičius Bachas – pirmųjų atvykėlių palikuonis. Paprastas ir pilkas žmogelis buvo mokytojas – šulmeisteris. Keista, netgi bauginanti pažintis su valdinguoju ponu Grimu Bacho gyvenimą pakeitė visiems laikams. Viena vertus – toji pažintis dovanojo Bachui vienintelę gyvenimo prasmę: dukrelę Aną, meiliai vadinamą Anče. Antra vertus – atėmė kalbos dovaną ir pasmerkė vienatvei.

Visų pajamų šaltinių netekęs ir kitos išeities neturėdamas Bachas sudaro sandorį su valdžios atstovu kupriumi Hofmanu. Kupriukas Bachui duoda pieno, kad Ančė turėtų ką valgyti, o Bachas už tai rašo Hofmanui pasakas: daugybę istorijų, kurių jam pripasakojo žmona Klara. Šių pasakojimų gijos driekiasi iš gilios senovės, pinasi tarpusavyje ir stebuklingu būdu įsikūnija realybėje. Kalbos dovaną praradusio Bacho pieštukas pina metaforas ir pasakoja apie sunkią Pavolgio gyventojų kasdienybę ir dar tik būsimas tragedijas, kurios juos ištiks, Stalinui susikirtus su Hitleriu.

Ribas tarp pasakos ir realybės ištrinančiame ir užburiančiame romane pasakojama apie meilę, pasiaukojimą ir stebuklus. Apie našlaičius vaikus ir našlaitę tautą. Apie „mažo žmogaus" nereikšmingumą ir jo dvasios tvirtybę didžiosios istorijos verpetuose. Apie suaugusiųjų prisitaikėliškumą, baimę ir siaubą bei jų dar nesugadintus vaikus, linksmus ir drąsius, – vienintelę tėvų viltį.