Rasa Čepaitienė (1971) – kultūros istorikė, sovietologė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, Europos humanitarinio universiteto profesorė. Nors autorė yra ne vienos akademinės monografijos autorė ar bendraautorė, šia knyga „Nepolitkorektiška“ ji debiutuoja kaip publicistė bei eseistė. Į rinkinį „Nepolitkorektiška“ buvo atrinkti svarbiausi 2015–2021 m. pradžioje rašyti tekstai, skirti dabarties politinėms ir visuomeninėms aktualijoms aptarti, kuriuose ryškus siekis užčiuopti gilesnį šių įvykių bei procesų lygmenį. Išskirtiniu knygos „Nepolitkorektiška“ bruožu galima laikyti tai, kad Rasa Čepaitienė, remdamasi savo, kaip sovietmečio tyrinėtojos, kvalifikacija ir patirtimi, posovietinės visuomenės būklę profesionaliai gretina bei lygina su sovietine. Taip pat knygoje nemažai vietos skirta dabartinės istorijos politikos būklei analizuoti ir vertinti.
Dažnas šiuos tekstuose keliamas klausimas – kokią žymę šimtmečiai nelaisvėje ir valdant ideokratiniams totalitariniams režimams įbrėžė mūsų visuomenės (pa)sąmonėje, kaip tai paveikė lietuvių tautos mentalitetą ir kokių sociokultūrinių padarinių paliko Lietuvos valstybingumui? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus nevengiama tiesaus ir atviro kalbėjimo, aštrių metaforų, asmeninės ir kolektyvinės patirties sampynų. Kartais pasitelkiamos literatūrinės bei kinematografinės aliuzijos, padedančios autorei geriau apčiuopti posovietinės transformacijos ypatumus ir neoliberaliosios bei neomarkistinės ideologijos poveikį dabarčiai. Į rinkinį sudėta ne tik publicistika, esė, bet ir kai kurie pranešimai, filmų recenzijos, viešos kalbos, interviu, pasakos. Įvairus ir skaitytojui nenuobodus turėtų būti ir emocinis tekstų registras – nuo rimtos sociopolitinės analitikos iki jautrių kultūrologinių įžvalgų, krikščioniškų meditacijų ar šmaikščių humoreskų.
„Rasos Čepaitienės tekstai – reto jautrumo ir gelmės. Viskas, kiekviena mintis ir žodis, čia išgyventa. Taip rašyti gali tik „tamsią naktį“ ištvėręs ir į tikro gyvenimo rytą įžengęs žmogus. Todėl šie tekstai padės daugybei žmonių savo sielose atpažinti subtiliausius vingius, jie turi terapinį poveikį. Ir kaip solidžiai dvasinis žvilgsnis į žmogų, psichologinės įvykių refleksijos yra jungiamos su istorikės analizėmis! Beje, nesutinku su didele dalimi politinių autorės minčių. Bet tai nėra svarbu. Svarbi yra gyvenimo esmė, gelminė tikrovė, kurią autorė, reflektuodama kasdienius reiškinius, yra užčiuopusi ir į kurią savo tekstais mus kviečia.“
dr. Povilas Aleksandravičius, filosofas, Mykolo Romerio universiteto docentas
„Autorė – tai vienu metu ir profesionali mokslininkė, ir aistringa pilietė, ir sunkią dalią patyrusi motina. Taigi šioje knygoje susipynė platūs bei įdomūs intelektualiniai svarstymai, aštrūs politiniai vertinimai ir kartu - jautri apeliacija į socialinį teisingumą bei empatiją. Ne visi autorės teiginiai įtikina. Bet - abejingų nepalieka. Ypač ten, kur apnuogintos šiandieninės Lietuvos ydos – vartojimo kultas, politinis servilizmas bei moralinis reliatyvizmas. Apskritai knygoje dominuoja pesimistinės nuotaikos. Vis dėlto viltį palieka stebuklinga pasaka apie tai, kaip galima būtų visas ydas įveikti.“
dr. Česlovas Laurinavičius, istorikas, politologas, Lietuvos istorijos instituto vyriausias mokslo darbuotojas
„Su dideliu malonumu skaičiau Rasos Čepaitienės straipsnių ir esė knygą Nepolitkorektiška: svarstymai apie praeitį ir dabartį. Joje sugulė kelerių pastarųjų metų publikacijos, pamąstymai ir įžvalgos. Knygoje Joje ryškėja esminės autorės rūpesčio plotmės, kurias sieja nerimas dėl mūsų visų, dėl mūsų valstybės, tautos ir visuomenės dabartinės būsenos ir ateities, įžvelgiant vis daugiau kylančių vidinių ir išorinių iššūkių. Savo įžvalgomis, kurios visada paremtos profesionalia žinija ir išpažįstamais tikėjimo principais, atsiliepiama į visuomenei nerimą keliančias problemas, įvairių skandalų sukeltas bangas, svarbiausias dabarties etines ir moralines kolizijas, kurios dažnai išryškėja istorinės atminties ir istorijos politikos plotmėje. O kaip tik istorinė atmintis yra esminis ir asmeninio, ir socialinio bei tautinio tapatumo veiksnys. Autorė – išmani pasakotoja, gebanti keliais sakiniais sukurti vienos ar kitos situacijos paveikslėlį, sumegzti vidinę intrigą, kurioje mintys ima sąveikauti kaip tam tikri „veikėjai“. Žavi jos kalbinė raiška, didelė žodinė ir prasminė tos raiškos apimtis. Išskirtinis patraukiantis bruožas – valstybinės, socialinės ir moralinės problemos svarstomos „įjungus“ atožvalgos į save režimą. Ne stebėtojos ar tiesų skelbėjos, o sąmoningos, asmeninę atsakomybę jaučiančios ir dėl mūsų kultūros, politikos bei bendro sugyvenimo besirūpinančios moters nuostata. Knyga, esu įsitikinęs, savo pagaviu probleminių svarstymų stiliumi patrauks ir plačiau apie pasaulį bei savo šalį mąstantį jaunimą.“
dr. Vytautas Rubavičius, filosofas ir poetas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausias mokslo darbuotojas