Teodoras Reingardas, vokiečių kilmės Hanau grafų ir Žespospolitos didikų palikuonis, užaugęs Lietuvoje, Rusijos Imperijos laivyno karininkas ir inžinierius, dalyvavęs Rusų - japonų kare 1905 m. ir gynęs Port-Artūro tvirtovę, vadovavęs laivams ir artilerijos baterijoms pirmojo pasaulinio karo metu, per stebuklą išvengęs "revoliucinio" susidorojimo po Spalio perversmo 1917 m., kada buvo itin žiauriai ir masiškai išžudyta didžioji dauguma Rusijos karininkų, Ukrainoje dalyvavęs Baltosios armijos gretose, pasprukęs į Lietuvą, ten suorganizavęs pirmąją komercinę laivybos bendrovę, dar kartą išgyvenęs bolševizmo atėjimo siaubą ir pasmerktas mirčiai Kauno IX forte 1940 m., po karo grįžus bolševikams vėl priverstas bėgti, šįsyk jau už vandenyno - toks kupinas pavojų gyvenimas negali būti neįdomus. Ši prisiminimų knyga - labai originali. Pirmiausia, originali juos rašiusi asmenybė - įsitikinęs monarchistas, į pasaulį žvelgęs labai racionaliai per mechanikos dėsnius, tikėjęs, kad už nuodėmes kada nors ateina atpildas ne tik žmonėms, bet ir tautoms. Nors atsiminimuose daug faktų ir nedaug autoriaus samprotavimų, tačiau esantys samprotavimai labai įdomūs ir nekasdieniški. Skaitant atrodo, kad autorius į visą pasaulį, jo žiaurumą, jo kvailumą žvelgia kaip stebėtojas į objektą. Labai aiškios moralinės vertybinės nuostatos, labai aiškus požiūris ir, tuo pačiu, jis šališkai neutralus. Visas skausmas ir asmeniškumas tarsi krioklys pratrūksta tik paskutiniuose lapuose - slepiantis sąjungininkų bombarduojamoje Vokietijoje...