ietuvių baleto pasaulyje ją vadino „greitąja pagalba“. Nes susirgus bet kuriai solistei ji galėdavo per porą dienų paruošti kolegės vaidmenį ir eiti į sceną. Ir tapti nepamirštama.
Po septynių dešimtmečių, atiduotų šokio menui, ilgametis scenos partneris ją pavadino lietuvių baleto signatare. Nes ji buvo viena iš tų, dėl kurių fanatiško atsidavimo savo profesijai buvo atkurtas tremčių ir emigracijos sunaikintas lietuvių baleto branduolys.
Jos pasirodymą Palangoje vasarotojai vadindavo tikrąja sezono pradžia. Nes jos mylimas miestas prie Baltijos daug metų buvo neįsivaizduojamas be tų laikų stiliaus ir mados karalienės.
Ją iki šiol vadina Lialia. Nes... Kas žino, kodėl išliko nuo kūdikystės prigijusi meili pravardė? Gal kaip kontrastas aristokratiškai laikysenai, antikinės deivės stotui ar pietietiškam jos sušoktų personažų temperamentui?
Kalbant apie ALIODIJĄ RUZGAITĘ lengviau pasakyti, kas ji nebuvo lietuvių balete, negu išvardyti, kas ji buvo ir yra: solistė, pedagogė, du aukštojo mokslo diplomus įgijusi baleto kritikė ir istorikė, nepailstanti švietėja nuo tų laikų, kai pasaulio šokio meno naujienos vargiai prasiskverbdavo pro geležinę politinės scenos uždangą.
Aliodijos Ruzgaitės prisiminimų knygoje, iliustruotoje unikaliomis iš autorės archyvo, atsiskleidžia prieškario Kauno Laisvės alėjoje prasidėjusi mergaitės iš inteligentų šeimos didžioji gyvenimo promenada, įspūdinga jos sutiktų žymiausių Lietuvos ir pasaulio baleto šokėjų, choreografų, kitų menų atstovų galerija. Sklaidant knygos puslapius kartais atrodo neįtikėtina, kiek galima patirti ir pasiekti per vieno žmogaus gyvenimą.
Ji nedvejodama atsakė, kad net jei žinotų, jog visą karjerą šoks paskutinėje kordebaleto linijoje, vėl rinktųsi šį kelią...