Teatras ir Rokiškis, arba Teatrinis gyvenimas prie Nemunėlio

…visi didžiausi pasaulio teatrų laimėjimai yra atėję iš mėgėjų. Nes žmogus meną yra pamilęs ne iš profesijos. Jis jaučia vidinį šauksmą, raginimą ir negali jam nepaklusti. Jis tai pajunta tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Tada, kai yra liūdnai susimąstęs: kas yra gyvenimas? Kaip jį pratęst?.. Va, šitas jo pratęsimas, poreikis jam susidvigubinti, padaryti gyvenimo patyrimą aprėpiamą sąmonės, intelektualiai pasvarstyt, perplėšt save ir pamatyti savo paslaptis, suvokti, iš kur viskas pareina… Tai yra ir veidrodis, ir narcisizmas. Kūryba, kuri gyvenimą aiškina, padaro būtį suprantamą… Tai yra kokybinis gyvenimo pratęsimas. Todėl teatras – tas šventas pamišimas, tas žmogaus gebėjimas reflektuoti – turi laikytis ant didžiausio etinio pagrindo. Aš esu prieš pramoginį pradą teatre, prieš cinizmą, prieš beribiškumą…“ Šie žurnalistės Anelės Dvilinskaitė surašyti legendinio Juozo o Miltinio žodžiai, kuriuos jis sakė Rokiškyje, užfiksuoti ką tik išleistoje P. Blaževičiaus knygoje apie teatrą. Joje gausu nuotraukų ne tik iš paties P. Blaževičiaus susidūrimų su teatru, bet ir su mūsų teatre kūrusiais ir kuriančiai režisieriais, čia per festivalius viešėjusiomis scenos žvaigždėmis, Rokiškyje gimusiais ir užaugintais dabar garsiais aktoriais, yra nemažai informacijos, atspindinčios Rokiškio, kaip išskirtinę teatro aurą turinčio miesto, bruožus.