Šioje autobiografinėje knygoje autorius su širdgėla prisimena savo darbą ir gyvenimą Šiaurės Lietuvos bažnytkaimiuose neramiais pokario metais, kai visur siautėjo NKVD teroristai, stribai, tūkstančius mūsų tėvynainių grūsdami į baltųjų meškų kraštus, o kitus fiziškai ir dvasiškai prievartaudami, diegdami kaime svetimą, bjaurų gyvenimo būdą, griaudami mūsų tradicijas, papročius, kurdami skundimų, išdavysčių atmosferą. Joje ryškiai parodyta, kaip okupantų sadistai ir lietuviškieji kolaborantai „tvarkė“, tiksliau, griovė mūsų darbščiųjų artojų gyvenimą.