Trylika tekstų apie vieną gyvenimą

Trečiojoje eseistikos knygoje (pirmoji-Laiškai iš nelaisvės namų, antroji-Palangos dienoraštis), autorius baigia tyrinėjimų apie žmogaus būklę šiuolaikinėje visuomenėje ciklą. Postmodernios ekonomikos, politikos ir kultūros grimasos kelia daug dvejonių dėl mažų tautų ir valstybių bei apskritai dėl homo sapiens išlikimo. Paaiškėja, kad mūsų būvis nėra kuo nors ypatingas-esame Gamtos vaikai, todėl turime susitaikyti su visais jos kaprizais ir net jos prigimtyje užprogramuotu absurdu, nuolat brautis lyg per kokius brūzgynus, kuriuose apstu aštrių dyglių, nuodingų vaisių, galinčių pražudyti neatsargų smalsuolį, klastingų spąstų su viliojančiu masalu ir net vilkduobių, į kurias patekus tenka ropštis kone visą gyvenimą. Ir jokio atpildo už pastangas. Vis dėlto nieko geresnio, prasmingesnio niekas nesumanė ir nesumanys. Tad kol leidžiama čia būti, siūloma įsitraukti į gretas tų, kurie nėra galutinai nusivylę globalaus Proto paieškomis.