Ruhnama

Prieš pradedant komentuoti Ruhnamą, būtų beveik klaida nepaminėti jos sukūrimo aplinkybių. Knygą parašė dabartinis Turkmėnistano prezidentas Saparmuratas Nijazovas, kuris labiau žinomas (bent jau tėvynėje) Turkmėnbašio slapyvardžiu (tai reiškia "turkmėnų tėvas").
Šiuo slapyvardžiu knyga ir yra pasirašyta. Kaip sakė pats autorius, ji buvo kurta kaip ideologija atgimusiai tautai - juk Turkmėnija buvo okupuota daug ilgiau, nei Lietuva, tad ir tos okupacijos žala identitetui didesnė. Tačiau iš tikrųjų Ruhnama yra gerokai universalesnė nei gali pasirodyti - ji gali įtraukti ne tik tuos, kurie domisi vidurine Azija, bet ir tuos, kurie apie ją ligi šiol nieko nežinojo - daug dalykų yra bendražmogiški, kiti - vienaip ar kitaip aktualūs ir mums. Ši knyga gali būti puiki ir įdomi pirma pažintis su šia artima (50 metų bendros istorijos), bet kartu ir tokia tolima kultūra.

Tiesą sakant, man neteko matyti kito tokio žanrų mišinio gerąja šio posakio prasme. Tai kartu ir Saparmurato Nijazovo autobiografija, ir jo tautos istorija, mitologija, dabartinės padėties aprašymas. Netgi poezija. Vietomis knyga atrodo grožinės literatūros kūrinys, kitur - beveik mokslinis veikalas, dar kitur - ideologinis kūrinys. Yra ir vaizdingų aprašymų, besiliejančių eiliuotų žodžių, o taip pat ir viską paaiškinančių lentelių ir diagramų. Pastarosios, kad viskas nebūtų per sausa, yra pagražintos įvairiomis istorijomis: tiek išgalvotomis, tiek iš autoriaus gyvenimo ir jo tėvų bei pažįstamų pasakojimų, o taip pat labai taikliai įterptais eilėraščiais (ir cituojamais, ir paties autoriaus kūrybos). Grožiniai apsakymai, dažniausiai turintys gilią bendražmogišką prasmę, apvilktą paprastų įvykių rūbais, visiškai neiškrenta iš konteksto, o tik jį papildo. Nors, kita vertus, jei tie apsakymai būtų pateikti atskirai, jie savo prasmės neprarastų. Taip pat yra nemažai cituojamų ištraukų iš kitų turkmėnų autorių knygų (kurios užsienyje beveik nežinomos, tad ir nenuvalkiotos, bet dėl to nė kiek ne prastesnės). Jos taip pat taikliai papildo Ruhnamos tekstą. Tas pat pasakytina ir apie autoriaus atsiminimus: apie baisų žemės drebėjimą Ašgabate (kurio metu žuvo jo motina), mokymąsi Rusijoje, tėvą, kuris žuvo Antrajame pasauliniame kare. Visa tai tarsi pagyvina "sausąją" istoriją, pateiktą lentelėse, ir parodo ją eilinių žmonių akimis. Jei vėlyvoji istorija pagardinama atpasakojimais, tai ankstyvesnė - mitologija ir legendomis. Pastarosios kartais netgi primena fentezi kūrinius - jos ypač žavi tuo, kad yra nenuvalkiotos ir daugumai žmonių nežinomos (skirtingai, nei, pavyzdžiui, graikų mitai).

Ar daug žmonių žino istorijas apie Ogūz Chaną ir jo sūnus, kuriems jis dalijo savo karalystę; apie karžygį Džigalibeką; apie senovės Turkmėnų užkariavimus? Kaip jau minėjau, šie intarpai dar papildyti poezija: kai kada ji romantiška, kai kada net žiauri, bet visada atitinkanti kontekstą. Viskas parašyta su meile ir iš širdies. Turkmėnams ši knyga turbūt dar veiksmingesnė. Kita vertus, daug kas yra suprantama ir mums, ypač niūrus Sovietinis tarpsnis, autoriaus ir jo tautos išgyvenimai tuo metu. Skirtingai nei kai kurie dabartiniai postsovietinių šalių kūrėjai, Nijazovas-Turkmėnbašis nesmerkia šimtu procentų rusų tautos ir tos sistemos. Nepaisant sunkių išgyvenimų joje, jis mato ir gerąsias jos puses (nors, be abejo, vertina ir gerbia nepriklausomybę). Žavi rašytojo gebėjimas pažiūrėti į viską iš abiejų pusių. Ši knyga skatina turkmėnus didžiuotis tauta ir, kaip pats autorius sako, po tautinio identiteto sunaikinimo sovietiniais laikais šitas yra labai svarbu. Aš galiu tik pritarti - kai perskaičiau, pasidarė labai gaila, kad niekas nėra parašęs panašios knygos apie Lietuvą - be abejo, visus faktus galima paskaityti iš istorijos vadovėlių, tačiau, mano nuomone, tai toli gražu ne tas pats - ne kiekvieną kūrinį gali su malonumu skaityti kaip grožinę literatūrą ir tuo pat metu gauti daug istorinių, mitologinių, politinių žinių. Ruhnama yra viena iš tokių.

Skirtingai nei vadovėliai ar enciklopedijos, Ruhnama nėra skirta vien mokymuisi. Veikiau ji primena patyrusio gido pasakojimą apie savo šalį ir jos istoriją, pilną (ne)visiškai tikrų įvykių, atsiminimų ir šiaip įdomių dalykėlių. Jos tikslas yra ne išmokyti, bet sudominti. Vėl sudominti turkmėnus, po okupacijos atitrūkusius nuo savo šaknų, gimtąja kalba, kultūra ir istorija. Mes taip pat galime pabandyti pasidomėti tuo pačiu. Ruhnamoje yra visko, bet po truputį: ji tartum trumpa kelionė į Turkmėniją, į kurią skaitantysis galbūt niekada nenuvažiuos.