Vynmedis ir jo šakelės

V. Pranckietis gimė 1923 m. Labos geležinkelio stotyje, Dambavos parapijoje. Tėvams persikėlus gyventi į Baisogalą, mokėsi Šeduvos ir Kėdainių gimnazijose. Čia jam kilo mintis apie kunigystę, nors jo tėvas labiau norėjo, kad sūnus perimtų ūkį, kurtų šeimą. Pamaldus tėvas sakė: „Nesi nei gražus, nei balsą turi“. Vis dėlto 1943 m. Vincas įstojo į kunigų seminariją. 1991 m. gegužės 22 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė kunigą Vincą Pranckietį Jo Šventenybės kapelionu (monsinjoru). 1992 metais mons. V. Pranckietis tapo Žeimių dekanato dekanu, dar atšventė Jonavos bažnyčios 200 metų jubiliejų, paskui jo sveikata labai susilpnėjo. 1994 m. balandžio 21 d. mons. V. Pranckietis savo paties prašymu buvo paskirtas Jonavos parapijos altaristu vikaro teisėmis. Kiek leido jėgos, visuomet rūpinosi patarnauti tikintiesiems – net ir sirgdamas kojų liga, mons. V. Pranckietis atvežtas į bažnyčią po valandą-pusantros klausydavo išpažinčių.

Mons. V. Pranckietis vienoje iš savo knygų rašė: „…vis prisimenu tėvo man stojant į seminariją pasakytus žodžius: kunigas turi rašyti knygas“. Baigęs klebono karjerą, išleido keturias: puikius atsiminimus apie Sibiro tremtį „Baikalo žvejys“ (1998), „Ne vien duona“ (2000), publicistikos knygą „Vynmedis ir jo šakelės“ (2005) ir laiškų knygą „Padraugaukime“ (2008).