Vilniaus kalėjimuose ir Pečioroje

Knygelėje pateikiami atsiminimai, išlikę dienoraščio puslapiai, paštu atėję 1946 - 1948m. laiškai.

Gimęs 1899.X. 30 d. Užpaliuose, Utenos aps., A.Žvironas prieš I pasaulinį karą pradėjo mokytis Vilniaus gimnazijoje. Per karą buvo pasitraukęs į Rusiją, kur baigė vidurinį mokslą ir buvo pradėjęs studijuoti Tomsko technologijos institute. 1921 m. grįžęs į Lietuvą, baigė karo mokyklą ir kelerius metus tarnavo artilerijos karininku kartu studijuodamas Kauno universitete. 1927 m. baigė matematikos-gamtos fakultetą. Gavęs valdžios stipendiją, 1931 m. išvyko tolimesnių fizikos studijų į Šveicariją, Ciuricho universitetą. Gavęs daktaro laipsnį, 1934 m. grįžo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur docentavo matematikos-gamtos fakultete. Kartu su šiuo fakultetu 1939 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, kur 1940 m. buvo pakeltas profesoriumi.

1941 m. birželio 24 d. vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių, universitetas grįžo prie senos tvarkos, buvusios prieš sovietizavimą. Vilniaus universitetas pradėjo dirbti pagal ankstesnį Vytauto Didžiojo universiteto statutą ir paskutinį reguliaminą. Bet neilgam. Universitete pradėjo lankytis nacių pareigūnai, kurie norėjo uždaryti kai kuriuos fakultetus ir nukreipti universiteto darbą Reichui naudinga kryptimi. Profesoriams teko slapta nuo okupacinių įstaigų priimti į universitetą studentus, dažnai skaityti jiems paskaitas ir juos egzaminuoti savo privačiuose butuose. Prof. A.Žvironas, kaip ir kiti, stengėsi apsaugoti Lietuvos jaunimą nuo karinės prievolės vokiečių daliniuose ar darbų Vokietijos karo pramonėje. Nepaisant įvairių kliūčių darbas universitete nenutrūko net ir tada, kai oficialiai Vilniaus universitetas buvo uždarytas. 1944 m. birželio-liepos mėnesiais, kuomet Raudonoji armija artėjo prie Vilniaus, daugelis Vilniaus universiteto mokslinio personalo pasitraukė į Vakarus, bet prof. A.Žvironas liko Lietuvoje.

1944-45 metais prof. A.Žvironas dirbo Vilniaus universitete fizikos-matematikos fakulteto dekanu ir bendrosios fizikos katedros vedėju. Jis dėstė bendrąją fiziką, teorinę mechaniką, fizikos istoriją ir tobulino mokomąsias laboratorijas.

Be akademinio darbo universitete, prof. A.Žvironas nuo 1936 iki 1940 m. redagavo gamtos mokslų žurnalą „Gamta", parašė mokslinių darbų. Kaip visuomenininkas, jis dirbo Lietuvos Socialdemokratų partijoje ir bendradarbiavo socialdemokratų spaudoje. Vartojo A.Smėliūno slapyvardį. Išvertė iš vokiečių kalbos O. Bauerio veikalą "Socialdemokratija, religija ir bažnyčia" (1931 m.). Prisidėjo prie LSDP programos (1931 m.) paruošimo. Kaip sakė prof. S.Kairys, „Antanas buvo nuoširdus idėjos draugas ir ilgų metų bendradarbis partijos gretose. Tai žmogus visą save atidavęs darbo žmonių reikalui, nuoširdžiai mylėjęs Lietuvą ir jos žmones, nežinojęs kompromisų su savim, aukšto intelekto asmenybė... Tai retai humaniško būdo ir žmonėms šiltos širdies asmuo, tylus ir kuklus darbininkas". („Tau, Lietuva" 8 psl.)

Žinodama nacių kėslus, LSDP vadovybė vokiečių okupacijos metu, prisidengusi Naujosios Lietuvos organizacijos vardu, paskelbė savo politines gaires. Pogrindyje buvo leidžiama „Naujoji Lietuva ir "Lietuvos Kelias". Prof. A.Žvironas buvo vienas iš pirmųjų, kurie įsijungė į Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto veiklą. Jis buvo slapto pogrindžio komiteto pirmininku Vilniuje.

Kaip ir kiti Lietuvoje likę politinių partijų veikėjai, prof. A.Žvironas 1945 m. pradžioje buvo sovietų saugumo organų suimtas ir tardytas. 1945 m. vasario 10 d. nuteistas 25 metams darbo stovyklos. Ištremtas į užpoliarinę Abez stovyklą Vorkutoje, kur buvo laikomi tūkstančiai lietuvių ūkininkų, jaunimo ir studentų. Kartu su jais turėjo pergyventi Sibiro darbo stovyklų pragarą. Visi jie buvo žiauriausiu būdu persekiojami ir verčiami dirbti nežmoniškose sąlygose. Prof. A.Žvironas, neatsižvelgiant į jo sveikatos stovį, buvo priverstas dirbti prie anglių pakrovimo ir iškrovimo. Ten jis susirgo džiova ir inkstų liga.

Praradęs sveikatą, prof. A. Žvironas grįžo iš Vorkutos į Lietuvą 1954 m. liepos 10 d. Mirė 1954.X.6 d. Vilniuje. Palaidotas Užpaliuose.