Ką daryti toms kompanijoms, kurios nepaveldėjo puikios DNR? Kaip gali ilgalaikius puikius rezultatus pasiekti geros kompanijos, vidutinės kompanijos ar net visai prastos kompanijos?
Daug metų šis klausimas nedavė ramybės Jimui Collinsui. Ar yra kompanijų, kurios nepaklusta visuotinės traukos dėsniui ir savo ilgalaikę vidutinybę, jei ne dar blogiau, paverčia ilgalaikiu pranašumu? O jei taip, tai kokios gi yra tos universalios išskirtinės charakteristikos, kurių dėka gera kompanija tampa puikia kompanija?
Penkerius metus tyrėjų komanda analizavo dvidešimt aštuonių tirtųjų kompanijų istorijas. Kruopščiai išanalizavę kalnus duomenų ir išnagrinėję tūkstančius puslapių interviu medžiagos, Collinsas su savo komanda atskleidė svarbiausius veiksnius, nulemiančius puikumą, nustatė, kodėl vienos komandos padaro šuolį, o kitos – ne.
“Nuo gero – prie puikaus” tyrimo išvados nustebins daugelį skaitytojų ir nušvies praktiškai visas vadybos strategijos ir praktikų sritis.
Tarp tų išvadų rasime ir tokias:
- 5-jo lygio vadovai: tyrėjų komanda buvo apstulbinta pamačiusi, kokio tipo vadovybė reikalinga puikiems rezultatams pasiekti;
- Ežio koncepcija (paprastumas trijuose apskritimuose): kad gera kompanija taptų puikia kompanija, ji turi įveikti kompetencijos prakeikimą;
- drausmės kultūra: drausmės kultūrą sujungę su iniciatyvumo etika, gausite stebuklingą mišinį, garantuojantį puikius rezultatus;
- technologijos spartintojai: iškilusių kompanijų požiūris į technologiją visai kitoks