100 istorinių Vilniaus reliktų nuo XIV a. iki 1944 m.

Per pastaruosius 100 metų valdžia Vilniuje keitėsi net 14 kartų. Kiekviena trynė ankstesniųjų paliktus ženklus ir kūrė savuosius. Daug senienų sunaikino urbanizacija ir laikas. Vis dėlto mieste išliko daugybė istorinių reliktų, menančių LDK ir ATR epochas, Rusijos imperijos ir tarpukario laikotarpius.
Ši knyga kviečia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja fundacinės lentelės, statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai. Jų atskleista senojo Vilniaus istorija skiriasi nuo perdėm romantizuotos, mitologizuotos ir lituanizuotos versijos, dažnai sutinkamos istorinėse apybraižose ir turistinėse brošiūrose.
Istorinį detektyvą primenančios reliktų paieškos smarkiai išplečia turistinę miesto topografiją, paprastai apsiribojančia 10–15 lankytinų vietų, ir ragina pasidairyti toliau nuo centrinių gatvių. „Knyga gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija. Teko pačiam tapti istoriku ir po kruopelytę susirankioti informaciją iš įvairių archyvinių bylų, senų leidinių ir neseniai išleistų knygų. Tyrinėdamas pirminius šaltinius susidariau kur kas autentiškesnį senojo miesto vaizdą ir kitaip pažvelgiau į Vilniaus istoriją“, – sako D. Pocevičius.

● Keliautojai pastebėjo, kad XVI a. pradžioje cerkvių Vilniuje buvo daugiau nei bažnyčių. Istorikas M. Homolickis jų suskaičiavo net aštuoniolika.
● Užrašas „Mater Misericordiae“ ant Aušros vartų koplyčios iš pradžių buvo lenkiškas – „Matko Miłosierdzia“. Jis papuošė statinį 1828-aisiais.
● Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje palaidoto M. K. Paco antkapis su užrašu „Čia guli nusidėjėlis“ nėra autentiškas, jis 1902 m. padirbdintas iš svetimo antkapio.
● M. Muravjovo paminklas 1915-aisiais išgabentas iš Vilniaus, tačiau generalgubernatoriaus atvaizdą ir šiandien galime pamatyti prie Šv. Onos bažnyčios.
● Lenkų kalbos žodis „holendernia“ 1940 m. suklaidino gatvių pavadinimų lietuvintojus. Olandų gatvė turėtų vadintis Juodmargių arba Karvidžių gatve.