Lietuvių kalbos žodynas (I - XX tomai)

Žodyno pradininkas – Kazimieras Būga, rinkęs medžiagą nuo 1902 m., iš viso sudaręs kortelių su 617 000 žodžių ir 1924 m. išleidęs pirmąjį sąsiuvinį.

Po K. Būgos mirties 1930 m. LR Švietimo ministerija įpareigojo prof. Juozą Balčikonį tęsti šį darbą. 1941 m. jo vadovaujama grupė išleido pirmąjį tomą (A-B). Antrasis tomas išleistas 1947 m., po karo. Tuo metu žodynas susilaukė ideologinių priekaištų – žodyne esą per daug religinės, „buržuazinės“ leksikos ir per mažai sovietinės. Pirmieji du tomai buvo konfiskuojami, slepiami spec. archyvuose ir tapo bibliografinėmis retenybėmis.

Trečias tomas, išleistas 1956 m., jau atitiko ideologinius reikalavimus (pavyzdžių iš sovietinės literatūros, tik po jų buvo galima rašyti sakinius iš tarmių, senųjų raštų, tautosakos ir pan.). Toliau leidyba vyko sklandžiau, nuo 1956 m. LKŽ tomai buvo publikuojami kas 3–4–5 metai, o pirmieji tomai buvo papildyti ir išleisti iš naujo. Dėl politinio tabu vengta krikščioniškos ir pagoniškos terminijos. Vengta ir seksualinių sąvokų, pvz., mylėtis reiškia 'vaišinti, draugauti' ir t. t., bet LKŽ neteikia reikšmės 'lytiškai sueiti'. LKŽ rengimas buvo tęsiamas LMA Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

Nuo 1990 m., suskaidžius institutą, LKŽ rengimu užsiima Lietuvių kalbos institutas. 1999–2002 m. LKŽ I-XVI tomų tekstai perkelti į skaitmeninę terpę, o nuo XVII tomo LKŽ leidybai imtos naudoti kompiuterinės technologijos