Europa toli gražu nėra didelis žemynas, tačiau joje susiformavęs kultūrų ir tautų margumynas išties pribloškia. Tarp Baltijos, Kaspijos ir Viduržiemio jūrų gyvenantys europiečiai susikalba šimtais skirtingų kalbų ir dialektų, didžiuojasi savo tradicijomis, prekiauja ir keliauja vieni pas kitus į svečius. Tiesa, kaip mus moko istorija, ne visada tai darė gerų norų vedini.
Labiau nei kitų žemynų, Europos savitumą formuoja karalysčių ir respublikų sienos, kurios ir šiandien turi didelės reikšmės kasdieniniam gyvenimui - kiekviena šalis savaip sprendžia pilietybės, aukštojo mokslo, mokesčių, sveikatos priežiūros, pensijų reikalus, nustato skirtingas taisykles net... vairuotojo pažymėjimui gauti. Tačiau ir valstybės, tarsi paukščiai keliauninkai, globalizuoto pasaulio erdve skrieja sėkmingiau, kai yra siejamos bendro tikslo ir tarpusavio pagalbos įsipareigojimų.
Būtent šis supratimas prieš gerus penkis dešimtmečius padėjo pamatus sparčiam ir taikiam Europos vienijimosi procesui. Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, Europos politinėje mozaikoje ryškiausiai spindi ne Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija ar Rusija, bet Europos Sąjunga, kur vienodai svarbus ir didelės, ir mažos valstybės balsas.
Demokratijos valstybėmis paremtas valstybių klubas į nepakartojamą politinį valstybių darinį jungia iš pažiūros mažai bendra turinčių šešiolikos žemių federaciją Vokietiją, Kalėdų senio ir "Nokios" tėvynę Suomiją, alyvuogių kraštą Graikiją ir dar 24 laisvas šalis. Apie kiekvienos iš jų istorinę patirtį, geografiją, meną, politikos ir kultūros žmones mums pasakoja Gediminas Vitkus - vienas geriausių Lietuvos autorių, rašančių apie Europos Sąjungos vienijimosi kelią ir politikos kryptis.