Lietuvos dailininkų žodynas: 1-4 Tomai

Keturių tomų moksliniame informaciniame leidinyje publikuojami XVI – XX a. dailininkų biografiniai ir kūrybos duomenys, nurodoma dailės kūrėjams skirta bibliografija. Veikalas suskirstytas į tomus chronologiškai. Pirmajame žodyno tome sisteminamos žinios apie XVI – XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapytojus, skulptorius ir grafikus. Pateikiama naujų ir patikslintų LDK dailininkų gyvenimo ir kūrybos faktų, pagrįstų iki šiol netyrinėtais autentiškais istoriniais šaltiniais. Žodyne taikytos kūrėjų atrankos problema siejasi su keliais klausimais: chronologinių, socialinių, geografinių regiono ribų, profesijų atrankos ir pan. Pirmoji chronologinė riba nėra atsitiktinė. XIII – XV a. LDK kultūroje individuali autorystė nebuvo sureikšminama ir ženklinama, pavyzdžiui, kūrėjų signatūromis, ji retai pažymima ir rašytiniuose tekstuose, tad kone visas ištirtas šio laikotarpio vaizduojamosios dailės paveldas yra anoniminis. Nuo XVI a. išlikusių LDK kultūros artefaktų ir rašytinių šaltinių daugėja, o LDK meninės kūrybos istoriją liudija istorinių tekstų ir išlikusių kūrinių ryšys. Galutinę tyrimų ribą žymi trečiasis valstybės padalijimas 1795 m. Po jo dirbę dailininkai patenka į kitą žodyno tomą. Žodyne pateiktos LDK teritorijoje kūrusių dailininkų biogramos. Sudarant vardyną atsižvelgta į istorinius geopolitinės regiono raidos ypatumus, valstybės sienų kaitą. Į žodyną taip pat įtraukti kūrėjai, kurie valstybės padalijimų laikotarpiu 1772 m. ir 1793 m. dirbo Rusijos aneksuotose LDK srityse, bet buvo susiję su buvusių LDK institucijų užsakymais ir regiono kūrybos tradicija.

Žodyno 2 tomas apima 1795-1918 metų laikotarpį. Iki pat XVIII a. pabaigos Lietuvoje nebuvo nė vienos dailės mokyklos, dailė tarpo daugiau didikų dvaruose, bažnyčiose, vienuolynuose. XIX a. ji tapo labiau visuomenišku reiškiniu - kūrėsi naujos dailės mokyklos, pradėtos rengti dailės parodos. Lietuvos dailės istorijoje svarbų vaidmenį suvaidino Vilniaus universitete įsteigtos Tapybos ir piešimo (1797), Grafikos (1803) ir Skulptūros (1805) katedros. Vilniaus universiteto dailės katedrų profesorių ir auklėtinių veikla suformavo reiškinį, Lietuvos dailės istorijoje įsitvirtinusį Vilniaus meno mokyklos pavadinimu. Ne visi studijavę dailę Vilniaus universitete tapo dailininkais, tačiau siekiant atskleisti mokyklos aktyvumą į žodyną įtraukti visi žinomi duomenys apie juos. Į žodyną pateko ir Vilniaus piešimo mokyklos (1866-1915) dėstytojų ir mokinių pavardės. Įtraukta ir kitų nedaug dailės gyvenime pasireiškusių menininkų - šiek tiek pasimokiusių ar dailininkų mėgėjų, kurių kūriniai saugomi muziejuose ar archyvuose. Žodyne pristatomi Lietuvoje gimę arba iš kitų kraštų atvykę ir kurį laiką čia gyvenę, mokęsi ar dirbę asmenys: tapytojai (molbertinės ir sienų tapybos meistrai, miniatiūrų tapytojai ir knygų iliustratoriai, teatro dailininkai), skulptoriai (figūrų ir dekoratyvinės plastikos kūrėjai, medalininkai, gliptikos meistrai), grafikai (piešėjai, raižytojai, litografai). Į žodyną įtraukti ir žinomesni dailės pedagogai, tačiau atsisakyta amatininkų ir vadinamųjų liaudies meistrų: dėl jų kūrybinės veiklos specifikos jų biografijos bus sutelktos kituose informaciniuose leidiniuose.

Trečiojoje daugiatomio mokslinio informacinio leidinio dalyje publikuojamos 1918-1944 m. kūrusių dailininkų biografijos. Pirmą kartą Lietuvos dailėtyroje pateikiami patikslinti ir papildyti to laikotarpio dailininkų gyvenimo ir kūrybos duomenys, į lietuvių dailėtyros mokslo apyvartą įtraukiami mažiau žinomi menininkai, pristatomi Lenkijai priklausiusiame Vilniaus krašte dirbę, daugiausia nelietuviai, dailininkai. Žodyne tarpukario Lietuvos dailė traktuojama kaip vientisa kultūros erdvė, kurioje susiliejo įvairiatautės dailininkų bendruomenės kūrybos apraiškos. Šiuo leidiniu siekiama praplėsti Lietuvos dailės istoriografiją, pateikti naujos informacijos Lietuvos dailės ir kultūros tyrimams.

Ketvirtoji daugiatomio mokslinio informacinio leidinio dalis skirta susistemintoms žinioms apie 1945-1990 m. Lietuvoje kūrusius ir dailės gyvenime dalyvavusius dailininkus. Į šį tomą taip pat įtraukti po II pasaulinio karo į Vakarus pasitraukę bei ten gimę lietuvių kilmės dailininkai, dalyvavę išeivijos meniniame gyvenime. Žodyne pateikiami žinomi faktai ir nauja informacija, paremta archyviniais šaltiniais ir istoriografiniais duomenimis. Šiuo leidiniu siekiama padėti pagrindą būsimiems probleminiams Lietuvos sovietmečio dailės ir kultūros paveldo tyrimams.